Teisingai jis teis mažuosius
Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir tvirtumo dvasia, pažinimo ir maldingumo dvasia. Jis bus kupinas Viešpaties baimės dvasios. Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Teisingai jis teis mažuosius, nešališkai spręs šalies vargdienių bylas. Savo lūpų lazda jis ištiks smurtininką, burnos kvėpimu užmuš piktadarį. Teisingumas – jo klubų diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta. Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą.
Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų, nes šalis bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vandens pripildyta jūra. Tą dieną Jesės šaknies atžala stos ženklu tautoms. Juo vilsis pagonys. Garbinga bus jo buveinė (Iz 11, 1–10).
* * *Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė per amžius
O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
kad jis valdytų savo tautą kaip dera,
būtų teisingas tavo vargdieniams.
Klestės jo dienomis teisingumas,
gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
nuo Upės ligi žemės skritulio krašto.
Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
Jis gailės vargšo, beturčio
ir savo varguoliams gelbės gyvybę.
Palaimintas bus jo vardas per amžius,
kolei saulė švies – bus jis šlovingas.
Per jį palaimą atras visos gentys pasaulio,
turės visos tautos jį šlovint (Ps 71, 1–2. 7–8. 12–13. 17).
* * *Kristus išganys visus žmones
Broliai! Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo teisumo, kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus ir kad pagonių tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą, kaip parašyta: „Pagonių tarpe išpažinsiu tave, tavo vardui giedosiu“ (Rom 15, 4–9).
* * *Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė
Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“.
O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nešioti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Mt 3, 1–12).
* * *Šiandien, gruodžio 8-ąją, Bažnyčia švenčia ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Junkimės į šią maldą Šv. Pijaus Pietrelčiniečio žodžiais:
Malda į Nekaltai Pradėtąją Mergelę
O Motina, įliek į mane tos meilės, kuri tavo širdyje degė tavajam Sūnui.
Aš, silpnas žmogus, žaviuosi tavo Nekalto Prasidėjimo slėpiniu ir karštai jo trokštu.
Nutyrink mano širdį, kad galėčiau labiau mylėti Dievą, išskaistink mano dvasią, kad ji galėtų kilti į Jį kontempliuoti, Jį garbinti ir Jam tarnauti dvasia ir tiesa.
Nutyrink mano kūną, kad jis taptų tabernakuliu, labiau vertu priimti Jį, ateinantį į mane Eucharistijoje.
* * *Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje:
Nekaltoji Marija, Dievo Motina, visų malonių tarpininke, vesk mūsų tautą pas savo Sūnų, padėk ištiesinti Jam takus, suteik išminties įveikti susiskaldymus. Tegul Dievo Žodžio šviesa apšviečia mūsų proto ir širdies sutemas, kad semtumės iš Jo Kryžiaus vilties ir ryžto iš savo suklupimų keltis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
* * *Sigitas Tamkevičius. Misija – taisyti Viešpačiui kelią
Antrojo Advento sekmadienio homilija
Evangelijos pasakojimas (Mt 3,1–12) nukelia mus į Jėzaus laikų Judėją. Joje šeimininkavo žydų nekenčiami okupantai, kurie lupo mokesčius ir negailestingai slopino bet kokį laisvės pasireiškimą.
Vieną dieną per Judėją nuvilnijo žinia apie dykumoje pasirodžiusį vyrą, skelbiantį apie prisiartinusią dangaus karalystę. Greitai apie šį laisvės šauklį susibūrė būrys klausytojų; kupranugario kailiu vilkėjęs vyras kalbėjo ne apie išsivadavimą iš romėnų, bet apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kvietė atgailauti.
Jonas Krikštytojas tvirtino, kad į dangaus karalystę galima įžengti tik atgailos keliu. Žydams nelengva buvo suvokti, kokia bus ta karalystė, bet viena buvo aišku – joje neliks neteisybės ir nekenčiamų romėnų.
Mes žinome, apie kokią Dievo karalystę kalbėjo Jonas Krikštytojas, pasitikęs prie Jordano atėjusį Jėzų ir parodęs jį žmonėms: „Štai Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 36).
Advento liturgija kviečia mus pasiruošti Jėzaus atėjimo į žemę paminėjimui. Kviečia Jono Krikštytojo žodžiais: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2).
Ką reiškia kvietimas atsiversti? Tai kvietimas keistis į gera. Šį kvietimą įvykdome pašalindami iš širdies nuodėmes ir visa savo būtimi atsigręždami į Dievą.
Mes pilnai atsigręžiame į Dievą tik tuomet, kai Jo valia mums tampa svarbesnė už viską, kai jos ieškome visais savo darbais bei siekiais. Šitai pasiekiame tik tuomet, kai klausomės sąžinės balso.
Atkreipkime dėmesį, ką Jonas pasakė fariziejams ir sadukiejams, kurie taip pat atėjo prie Jordano ir prašė krikšto. Jonas matė jų veidmainystę, todėl aštriai juos subarė: „Angių išperos […]. Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“
Prieš žmones galima veidmainiauti ir jie gali to nesuprasti, bet Dievas mato mūsų širdis. Todėl Advento metu reikia rimtai dvasiškai atsinaujinti ir prašyti Dievo pagalbos, kad šv. Kalėdas švęstume kaip ištikimi Jėzaus draugai.
Advento pradžioje švenčiame Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Bažnyčia mums rodo Nekaltai Pradėtosios pavyzdį ir kviečia mus būti tokius, kokia buvo Marija, nuo Nazareto iki Golgotos išsaugojusi ištikimybę Dievui; nė mažiausias nuodėmės šešėlis neužtemdė jos sielos.
Per Adventą esame raginami daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams – gerai religinei knygai, Šventajam Raštui, o jei yra galimybė – dalyvauti adventiniame susikaupime – rekolekcijose. Neturint šios galimybės, tinka paskirti šiek tiek laiko pasižvalgyti po savo dvasinę būseną. Pasitikrinti, kas mums svarbiau: Dievas ar turtas? Koks mūsų santykis su žmonėmis: esame savanaudžiai ar sugebame daryti gera, pastebėdami silpniausius? Kam leidžiame formuoti mūsų dvasią: televizijai, internetui ar Dievo žodžiui? Ar suklydę gebame nusižeminti ir pripažinti savo klaidas?
Kai Dievo link mes žengiame nors ir mažą žingsnį, Jis nelieka skolingas ir šimteriopai apdovanoja savo malonėmis. Tepadeda Dievas šio Advento ir Šv. Kalėdų šventėse pajusti savo malonių gausą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
