Geroji Naujiena: Pašaukti į šventumą

Geroji Naujiena: Pašaukti į šventumą

Jūs patys iškrypote iš kelio ir daugelį suvedžiojote savo nurodymu

„Aš – didis karalius, – sako kareivijų Viešpats, – ir mano vardas tautose kelia baimę. Bet jūs to neimate į širdį ir neteikiate garbės mano vardui.

Jūs patys iškrypote iš kelio ir daugelį suvedžiojote savo nurodymu, sugriovėte Levio sandorą, – sako kareivijų Viešpats. – Todėl ir aš jus paniekinsiu ir nužeminsiu prieš visą tautą, kadangi nesilaikėte manojo kelio ir nepaisėte mano nurodymo“.
Argi ne vieną visi mes turime tėvą? Argi ne vienas sutvėrė mus Dievas? Kodėl gi tad mes nesilaikome savitarpio ištikimybės ir niekiname savo protėvių sandorą? (Mal 1, 14b–2, 2b. 8–10)

* * *
Viešpatie, tu – mano sielos ramybė

Viešpatie, mano širdis neišpuikus,
akys nežvelgia iš aukšto.
Tuščios didybės nenoriu vaikytis –
to, kas mano jėgą prašoka.
Tikrai nuramdžiau savo dvasią,

padariau ją ramutėlę.
Tartum kūdikis motinos prieglobsty,
tartum kūdikis rami širdis mano krūtinėj.
Pasikliauki Dievu, Izraeli,
dabar ir per amžius! (Ps 130, 1–3)

* * *
Mes troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe

Broliai!
Mes jūsų tarpe buvome švelnūs, tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, mes troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.
Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, mes skelbėme jums Dievo Evangeliją.
Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji (1 Tes 2, 7b–9. 13).

* * *
Jie kalba, bet nedaro

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias vietas sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’. O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 1–12).

* * *
Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Dieve, Visų Šventųjų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties.

Duok, kad ir mes, Visų Šventųjų pavyzdžiu, atsilieptume į Tavo pašaukimą siekti šventumo, kad bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir gyventume viltimi tapti „amžinosios Jeruzalės“ piliečiais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Šventumo chartija
Visų Šventųjų šventės homilija

Apaštalas Jonas Pirmajame savo laiške kalba apie tai, kad Dievas mus yra nepaprastai išaukštinęs: „Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Tad mūsų pareiga – būti gerais Dievo vaikais.

Apreiškimo knygoje skaitome apie milžinišką minią, atėjusią iš didžio sielvarto ir išbaltinusią savo apsiaustus Avinėlio kraujyje. Visų Šventųjų šventės proga pagerbiame tą šventųjų minią ir apmąstome savo galutinę gyvenimo stotelę, kurioje mus pasitiks Viešpats ir pakvies į savo išrinktųjų būrį.

Ši šventė primena, kad mes visi esame pašaukti būti šventi. Kunigų knygoje skaitome: „Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 1–2). Jėzus panašiai ragino: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Ką turime daryti, kokiu keliu turime eiti, kad taptume šventi?

Jėzaus Kalno pamokslas su devyniais palaiminimais yra Dievo duota chartija, talpinanti pagrindinius šventumo principus, kuriais turime vadovautis; tai kelias, kuriuo turime eiti, o kai jį pametame, kad vėl į jį sugrįžtume.

Valandėlei sustokime prie pirmojo labai svarbaus palaiminimo: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė.“ Kas yra tie dvasingieji vargdieniai? Ar tie, kurie gyvena, kaip dabar įprasta sakyti, žemiau skurdo ribos? Gali būti ir jie, bet nebūtinai. Dvasingieji vargdieniai yra žmonės, kurie suvokia savo trapumą, ribotumą ir svarbiausiu turtu laiko Dievą. Jėzus pakvietė mus tokius būti: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jėzus mokė savo mokinius būti nuolankius: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12).

Jėzus paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 6–9).

Būti nuolankus gali tik tas žmogus, kuris yra pasiryžęs gyventi tiesoje, nes nuolankumas – tai tiesa apie save, apie kitus žmones ir apie patį Dievą. Tiesa apie save, kad esame silpni ir klystantys. Tiesa apie kitus žmones, kad jie irgi yra mylimi Dievo vaikai. Tiesa apie Dievą, kad mes esame jo kūriniai, todėl privalome jį mylėti ir jo klausyti.

Pirmasis žingsnis nuolankumo link yra drąsus pripažinimas, jog esame silpni ir lengvai pažeidžiami. Koronaviruso epidemijos metu dar kartą tuo įsitikinome. Tačiau šis silpnumas nėra bėda, nes apaštalas Paulius tvirtina, kad, būdami silpni, esame galingi.

Kuo toliau pažengiame dvasiniame gyvenime, tuo labiau suvokiame savo trūkumus, dėmes ir net suklydimus. Savo pačių pastangomis negalime tapti tobuli; tik Dievo malonė gali pagelbėti mūsų silpnumui. Tai nereiškia, kad nereikia stengtis daryti pažangą. Svarbiausias darbas, kurį turime nuveikti, – tai atsikratyti bet kokios puikybės ir leisti mumyse veikti Dievo Dvasiai.

Matydami savo silpnumą, neturime nusiminti, bet elgtis, kaip moko apaštalas Paulius: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).

Savojo silpnumo patirtis verčia suvokti, kad esame ne kažkokie didvyriai, bet trapūs žmonės ir dėl to turintys visiškai pasitikėti Dievu, kaip tai pataria psalmininkas: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko nestinga. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 22, 1.4).

Dėkokime Viešpačiui už gyvenimo dovaną ir pašaukimą būti palaiminti per visą amžinybę. Dėkokime už šventumo chartiją, kurios laikydamiesi galime saugiai keliauti į savo galutinį tikslą.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius