Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą
Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą,
apie jo vardo didybę giedokit,
iškilmingai teikit jam šlovę.
Jūs Dievui kartokit:
„O, kokie tavo darbai stebuklingi! –
Tesilenkia, tegieda tau visa žemė,
tegarsina tavąjį vardą.
Eikit ir žvelkit į Dievo darbus:
kiek nuostabiausių dalykų žmonėms jis padarė! –
Sausuma pavertė jūrą,
pervedė pėsčius per upę:
žavėtis juo turim!
Per amžius galingai jis viešpatauja. –
Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą,
pasiklausykit: aš jums apsakysiu,
kokių didingų dalykų man jis padarė.
Dievui šlovė! Jis mano maldos neatstūmė,
buvo man maloningas (Ps 65, 1–7. 16. 20).
Broliai! Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys.
Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!
O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes aš savo kūne nešioju Jėzaus tarnystės žymes.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen. (Gal 6, 14–18)
Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’
[O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ‘Mes jums nukratome netgi jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia!’ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. Septyniasdešimt du mokiniai sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.
O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.] (Lk 10, 1–12. 17–20)
Melskimės asmeniškai ir/ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje – duok, kad ir mes kartu su keliaujančia Kristaus Bažnyčia taptume tikrosios ramybės nešėjai – krikščioniškos vilties skleidėjai ir liudytojai, besimeldžiantys, kaip Jėzus kad išmokė: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Amen.
14 eiliniio sekmadienio homiija
Keturioliktojo eilinio metų sekmadienio Mišių skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus žodžius: „Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys“ (Gal 6, 15). Kas yra tas naujas kūrinys, kuriuo tapti apaštalas ragino pirmuosius Kristaus sekėjus?
Tikinčiųjų žmonių adresu dažnai girdime sakomus paniekos žodžius: girdi, jie yra atsilikę, nepažangūs ir praeities žmonės, o ateitis priklauso einantiems su laiko dvasia. Mūsų nestebino, kai tokias mintis savo laiku žėrė komunizmo kūrėjai, bet panašiai kalbančių netrūksta ir šiandien. Užtenka nepritarti Stambulo konvencijai, partnerystei ar gėjų eitynėms ir tuojau būsi nurašytas į nešiuolaikiškų, nepažangių ir net homofobiškų žmonių kategoriją.
Paanalizuokime, kas yra sena ir nauja Šv. Rašto šviesoje. Apaštalo Pauliaus laiškuose randame daug aiškių pasisakymų, kurie nubrėžia aiškią perskyrą tarp seno ir naujo pasaulio, tarp pagoniško ir krikščioniško mąstymo. Senasis žmogus supranta tik kūno darbus, o naujasis žmogus savo mąstymu ir elgesiu pakyla į dvasinę plotmę.
Laiške galatams šv. Paulius išskaičiuoja senojo žmogaus kūno darbus: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“ (Gal 5, 19–21). Skaitai šiuos apaštalo žodžius ir, atrodo, jie parašyti ne kadaise prieš du tūkstančius metų, bet šiandien, ir skirti nūdienos žmonėms, nesugebantiems pakilti virš savojo egoizmo ir kūniškumo.
Apaštalas įspėja krikščionius: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo“ (Ef 4,17–18).
Šv. Paulius labai aiškiai kalba apie būtinumą tapti nauju kūriniu: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17) Kitoje vietoje rašo: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24).
Naujo žmogaus gyvenime aukščiausioje vietoje stovi dvasinės vertybės, todėl apaštalas Paulius nurodo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25). „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–24). „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Gal 5, 9). Apaštalas primygtinai ragina: „Atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje ir apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 23–24).
Mums, tikintiesiems, nereikia gėdytis dėl to, kokie mes esame, tik reikia budėti, kad mūsų gyvenimas būtų nuosekliai krikščioniškas. Mums nereikia kažką daryti, kad pasaulis mus laikytų savo žvaigždėmis. Mes galime būti patys kukliausi žmonės, dirbti pačius paprasčiausius darbus, tačiau Dievo akivaizdoje stovėti aukščiau už daugelį netikrų žvaigždžių. Štai kad ir palaimintasis Mykolas Giedraitis, gyvenęs prieš 500 metų – jis buvo tik durininkas ir zakristijonas. Tačiau ir šiandien daugybė žmonių pasaulyje prisimena jį todėl, kad su meile visiems tarnavo. Jis buvo tas naujas žmogus, kurio šviesos neužtemdo net šimtmečiai.
Panaši buvo kaunietė Elena Spirgevičiūtė – kukli ateitininkė kankinės vainiką pelnė ne todėl, kad pakėlė didžiausius kankinimus, kuriuos patirdavo atiduoti žvėrims sudraskyti pirmųjų amžių krikščionys, bet kad būdama visiškai jaunutė, tvirtai gynė savo skaistumą ir nepabūgo net ginkluoto prievartautojo kulkos.
Gyventi nauju žmogumi pagal Kristaus mintį ir širdį nėra lengva, nes toks gyvenimas neatskiriamas nuo kryžiaus slėpinio. Todėl apaštalas Paulius ir sako: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6,14).
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
