Religija

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Written by Biciulystė Siūlo · 5 min read

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Pakilęs Eliziejus nusekė paskui Eliją

Viešpats pasakė Elijui: „Eliziejų, Šafato iš Abel Meholos sūnų, patepk pranašu į savo vietą“. 
Šafato sūnų Eliziejų Elijas rado ariantį. Jis dirbo su dvylika jungų ir pats prie dvylikto buvo. Praeidamas pro jį Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją ir prašė: „Dar leisk man su tėvu ir motina atsibučiuoti! Tada aš seksiu paskui tave“. Elijas atsakė: „Eik, bet grįžk! Turėk galvoje, ką tau padariau!“ 
Nuo jo sugrįžęs, Eliziejus paėmė porą savo jaučių ir papjovė. Ant jaučių arklo jis išvirė mėsą ir davė žmonėms atsisveikinimo pokylį. Po to pakilęs nuėjo paskui Eliją ir stojo pas jį tarnauti. (1 Kar 19, 16. 19–21)

* * *
Viešpatie, tu – mano paveldėtas turtas

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: „Tu mano Viešpats“.
Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės, –
tavo rankoje mano likimas.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
atsimena mano širdis tai net naktį. 
Akyse nuolatos Viešpats man stovi, 
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis. 
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste, 
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą, 
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. (Ps 16, 1–2. 5. 7–11)

* * *
Jūs esate pašaukti laisvei

Broliai! Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! 
Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti! 
Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. (Gal 5, 1. 13–18)

* * *
Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę

Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. 
Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ 
Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. 
Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas atsakė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jėzus atsiliepė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 51–62).

* * *
Tėvo malone įsūnyti ir pašaukti būti Jo Šviesos ir Tiesos vaikai kartu su visa keliaujančia Kristaus Bažnyčia melskime malonės nebesižvalgyti atgalios ir ryžto sekti Tą, kuris turi amžinojo Gyvenimo žodžius.

Kiekvienas bendruomenėje ar asmeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, duok, kad mūsų TAIP visada išliktų TAIP, neleisk, kad atkritę į klaidų sutemas ir vėl būtume įkalinti į vergystės jungą. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

                                                                     ***

Kun. dr. Karl Schuler. Fanatikas mokytojas, fanatikai mokiniai

Reikėtų stebėtis, kodėl klausytojai, visi kaip susitarę, nebėga iš bažnyčios, išgirdę šios dienos Evangelijos žodžius: Kristaus mokiniui neleidžiama pirmiau palaidoti savo tėvą ir tik tuomet sekti Jį. Jeigu žmogus nori būti Jėzaus mokinys, jis privalo palikti šeimą, netgi netaręs atsisveikinimo žodžio. Reikia atminti dar ir tai, kad šie žodžiai buvo sakomi gilų šeimos jausmą turintiems žmonėms. O ir dabar ne vienas besiklausantis šio pamokslo mintyse patars man: „Kunigėli, įpilk daugiau vandens į savo gėrimą, nes normaliam žmogui neįmanoma jo gerti. Pagaliau ir tamsta, kunige, vargu bau ar būtum toks radikalus…“ Kaip suderinti šios dienos perikopę su mūsų nenoru būti tokiems radikaliems?

O radikalumo gaida nuskamba jau pačioje pirmojoje šios dienos Evangelijos skaitinio eilutėje: „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Gal reikėjo išversti šią eilutę šiek tiek paprasčiau, kad Jėzus tiesiog nuėjo į Jeruzalę? Betgi tą Jėzaus ryžtingumą ir skubėjimą pastebi ir kiti evangelistai. Morkus netgi priduria asmeninį savo įspūdį: „Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo“ (Mk 10, 32). Tokie tvirti, tokie ryžtingi tie Jėzaus žingsniai, kad mokinių širdis apima savotiška baimė: ir kam gi tas skubėjimas? Laiko, atrodo, pakankamai, kad laiku būtų pasiektas galutinis kelionės tikslas – Jeruzalė. Jėzus nedelsia, nesižvalgo atgal į tuos gražius metus, praleistus Galilėjoje. Prašančiajam, kad būtų leista atsisveikinti su namiškiais, Jėzus pasako daugelio dažnai kartojamą frazę, bet taip, tarsi kalbėtų sau pačiam: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (62).

Lyg aidas tokiam Jėzaus nusiteikimui užrašyti dviejų Griaustinio sūnų – Jokūbo ir Jono žodžiai: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“ (54). Čia aiški aliuzija į galingąjį Eliją (2 Kar 1, 10), kuris ugnimi sunaikino Dievo priešininkus. Bet ar tai ne fanatizmas? Ar tai ne konfesijų karas? Samariečiai juk irgi elgiasi pagal savo įsitikinimus. Jeruzalė – tai ne vienintelė vieta, kurioje galima melstis Dievui. Tokia vieta gali būti ir Garizimo kalnas. Todėl į Jeruzalę keliaujantiems žydams galima trukdyti. Gal aplinkiniai kaimai iš to tik pasipelnys? Fanatizmas ir vienų, ir kitų. Istorijoje randama nemažai pavyzdžių, kai dėl fanatiškų žmonių įsitikinimų atsitiko baisių dalykų.

Šių dienų žmogaus akimis vertinant situaciją, Luko evangelija atrodo labai ekumeniška: Jėzus „atsisukęs sudraudė juos“ (55). Kai kurie rankraščiai ir Vulgata šioje vietoje įterpia: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti“.

Ir štai „jiems einant keliu“, vienas po kito pasitaiko trys praeiviai. Su visais trimis įvyksta pokalbis, ir visus tris kartus Jėzus atsako nebanaliai ir nestandartiškai. Galbūt dėl tų atsakymų radikalumo Lukas juos ir surašė į vieną vietą. Turinio požiūriu, atrodo, juos ne daug kas sieja. Paralelių galima rasti ir Kalno pamoksle, pavyzdžiui, radikalus yra toks Viešpaties pasakymas: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 24), arba ilgokas tekstas apie atlygį ir priešų meilę (Mt 5, 38–48), šv. Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams: „Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (3, 8).

Ir tie trys pokalbiai iš mūsų nagrinėjamo teksto savo svarba nėra tolygūs. Tik su antruoju sutiktuoju pokalbį inicijuoja Jėzus: „Sek paskui mane“. Galima būtų pamanyti, kad tai frazė iš apaštalų pašaukimo scenos, nes pokalbis užbaigiamas liepimu: „Eik ir skelbk Dievo karalystę“. Kitų dviejų pokalbių iniciatoriai yra praeiviai. Ar jie tikrai buvo pasiruošę sekti Kristų? Ar tai nebuvo tik momentinis užsidegimas, suliepsnoję šiaudai? Atrodo, kad taip ir buvo, nes Jėzus priekaištavo, jog jie savo vidumi dar nelaisvi nuo turtų ar kito prieraišumo. Nesi vertas artimesnio bendravimo. Per daug vietos tavo širdyje užima šeima, žmona, vaikai, giminės.

Dievo karalystė šiems pretendentams dar nėra aukščiausia vertybė, už kurią būtų galima aukoti kitas gyvenimo brangenybes, nes jos savaime yra vertingos ir geros. Prisiminkime, kad Jėzus turi brangių sau žmogiškų vertybių, kurias Jis pripažįsta, skelbia, myli tol, kol jos netampa kliūtimi pakeliui į Jeruzalę. Prisiminkime kai kuriuos Jo gyvenimo epizodus, iš kurių matyti, kokia brangi jam buvo mokinių draugystė, tas brolis ir dvi seserys iš Betanijos, meilė Motinai, išsvajotasis Jeruzalės miestas, dėl kurio likimo Jėzus verkė. Kiek daug pasako vien užuomina, kad “lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus“. Nesvetimas Jėzui namų šilumos jausmas, gal ir santuokinės vertybės, jeigu jos nekliudytų Jo misijai.

Dievo karalystė, Dievo reikalai, draugystė su Juo, be jokios abejonės, yra brangiau už viską. Įrodymas – tie, kurie dėl tos Karalystės palieka viską. Tikrieji Kristaus mokiniai visą savo gyvenimą projektuoja atsižvelgdami į ją.

Bet mums rūpi, ar „normalūs“ Jėzaus šalininkai dispensuojami nuo to radikalumo? Jokiu būdu ne. Ir „normalaus“ krikščionio gyvenime bus situacijų, kai reikės ryžtingai ginti Jėzaus reikalą. Persekiojimų periodais gali būti pareikalauta įrodyti ištikimybę net ir kraujo kaina. Šalia kruvinosios kankinystės yra nekruvina: tenka atsisakyti karjeros, turto, laisvo ir nevaržomo gyvenimo būdo. Iš įprastų vėžių žmogų gali išmušti nelaukta liga. Kartais be žmogaus ypatingos kaltės suyra šeima, o ištikimybės pažado vis tiek tenka laikytis.

Visuomet šios dvi išeitys buvo ir liks viena greta kitos: vieni visu gyvenimu liudija Dievo Karalystę – jie tampa vienuoliais, o kiti, jokio gyvenimo stiliaus specialiai nesirinkę, irgi patenka į tokias situacijas, kai privalu įrodyti, jog jie tikrai Jėzaus mokiniai.

Šaltinis: vievioparapija.eu