Lietus drėkina žemę, kad želtų
„Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad neštų sėjėjui sėklos ir valgytojui duonos, taip žodis, išeinąs iš mano burnos; jisai pas mane nesugrįžta bergždžias – įvykdo, ko noriu, atlieka, kam siųstas“ (Iz 55, 10–11).
* * *
Grūdai nukrito į gerą žemę ir išaugę davė derlių
Lankai tu, Viešpatie, žemę, drėgmę jai duodi,
rūpini gausiai.
Pilnos vandens Dievo upės…
Tu augini žmogui javą. –
Jam žemę parengi šitaip:
dirvos vagą palaistai, sulygini grumstą,
lietumi padarai jį minkštesnį,
palaimini dygstantį grūdą. –
Ir kur tik tavo lankyta,
visur gausus derlius,
metinis tavo geradarybių vainikas.
Dykumoj veši ganyklos,
ir kalvos klesti, žaliuoja. –
Čia laukuose pasklidusios kaimenės ganos,
tarpsta kloniuose javas,
tau skamba dainos ir giesmės (Ps 64, 10–14).
Broliai! Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nereikšmingi, lyginant juos su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuščioms pastangoms, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 18–23).
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums leista pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neleista. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau’. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“ (Mt 13, 1–23).
Evangelija apie sėjėją ir sėklos likimą (Mt 13, 1–23) yra puiki proga paanalizuoti krikščioniškojo tikėjimo kelią Lietuvoje. Prieš 633 metus (1387 m.) Lietuva priėmė krikštą, ir krikščionybė pamažu įleido gilias šaknis. XX amžiuje ji patyrė didelių išbandymų, kai bedieviškas komunizmas bandė Bažnyčią visiškai sunaikinti.
Prieš trisdešimt metų (1990 m.) atkūrėme Nepriklausomybę ir 1990 m. birželio 14 d. buvo pasirašytas Lietuvos Paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, simboliškai patvirtinęs Bažnyčios ir Valstybės sutarimą dėl Lietuvos krikščioniškosios orientacijos. Nuo to meto mokyklose dėstoma tikyba, ir šias pamokas pasirenka daug moksleivių (apie 51 proc.). Universitetai, gimnazijos, kariuomenė, ligoninės turi kapelionus. Tikėjimui augti sudarytos labai geros sąlygos.
Tačiau tikrovėje matome nedžiuginančius rezultatus. Reguliariai praktikuojančių katalikų skaičius gana kuklus, o kas sekmadienį dalyvaujančiųjų Mišiose dažnoje bažnyčioje nesiekia net 10 procentų; bažnyčiose ypač maža jaunimo ir vyrų. Kas nulemia tokią padėtį?
Evangelijoje užrašytas Jėzaus pasakojimas apie sėjėją ir sėklos likimą pateikia atsakymą. Sėjėjas yra pats Dievas, o sėkla – tai Evangelijos žodis, kuris beriamas į žmonių širdis. Jėzus taikliai išryškino, kodėl Dievo žodžio skelbimas ne visada atneša laukiamų vaisių. Net geriausio sėjėjo beriama sėkla ne visada nukrinta į gerą dirvą: dalis pakliūva į pakelės griovį, kita dalis – į erškėtyną, o trečia nubyra ant uolos.
Nešvarumų pilnas pakelės griovys simbolizuoja žmogaus širdį, kurioje viešpatauja nuodėmė. Kol žmogus nuodėmę vertina labiau nei Dievą, tol Evangelijos žodis neprigyja ir neišleidžia šaknų.
Ant uolos nukritusi sėkla taip pat pasmerkta žūti. Uola simbolizuoja žmogaus nepastovumą ir polinkį prisitaikyti prie laikmečio situacijos bei mados. Sovietmečiu žmonės prisitaikydavo prie okupantų nešamos ideologijos ir šalinosi Bažnyčios, kad nepatirtų galimų nemalonumų. Dabartiniu metu žmones prievartauja sekuliari kultūra, kurios stabai yra pinigai, karjera, seksas ir svaigalų nestokojančios pramogos. Žmogus yra linkęs rinktis lengviausią kelią, todėl Evangelijos žodis jam atrodo per sunkus, gundymui jį atmesti dažnas neatsispiria.
Ne geresnis į erškėčių krūmą nukritusios sėklos likimas. Erškėčiai simbolizuoja kasdienius rūpesčius, ypač susitelkimą į medžiaginę plotmę. Šiuo keliu eidamas žmogus ne tik užmiršta religines pareigas, bet dažnai prasilenkia net ir su sąžine. Nuolatos girdime pasakojimų apie žmones, kurie nesąžiningai gviešiasi praturtėti. Vaikai, matydami, kad tėvai turtą vertina labiau nei Dievą, vargu ar taps tikinčiaisiais.
Geroji žemė, išauginanti gausų derlių, yra žmogaus širdis, atvira gėriui, tiesai ir meilei. Tai žmonės, kurie prioritetą teikia ne turtui ar malonumui, bet dvasinėms vertybėms. Šie žmonės net per sunkius išbandymus nesuabejoja, ką pasirinkti,. Kai 1945 metais Lietuva buvo okupuota, dalis tautiečių, siekdami užsitikrinti saugumą, nuėjo tarnauti okupantams, o kiti, rizikuodami daug prarasti, meilės Tėvynei neiškeitė į sotesnį duonos kąsnį; dalis jų už Tėvynę paaukojo savo laisvę, kai kurie – net gyvybę.
Ne mokslo pažanga žmones atskiria nuo Dievo, bet kur kas žemiškesnės priežastys. Tačiau žmogaus puikybė yra išradinga ir suranda argumentų pateisinti savo nutolimui nuo Dievo. Kunigų nuodėmės yra tik vienas iš dažniau naudojamų pasiteisinimo argumentų.
Dievo Žodis šį sekmadienį kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, kokia yra mūsų širdžių dirva, ir pašalinti iš savęs viską, kas galėtų sukliudyti Evangelijos žodžiui nešti gausų derlių.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
