Štai tavo Gelbėtojas ateina
Viešpats liepia skelbti iki žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: štai tavo Gelbėtojas ateina. Štai tie, kuriuos jis uždirbo, ateina su juo, kuriuos įsigijo, žengia jo priekyje. Jie bus vadinami ‘Šventoji tauta’, ‘Viešpaties atpirktieji’. O tu vadinsies ‘Ieškomas, nepaliktas miestas’“. (Iz 62, 11–12)
Šiandien šviesa nušvito: mums užgimė Viešpats
Viešpats – pasaulio Valdovas:
tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
Byloja dangus apie jo teisingumą,
jo garbingumą regi pasaulis. –
Palaimos šviesa teisingajam šviečia,
tiesios širdies žmogui – linksmybė.
Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty,
jo šventąjį vardą minėkit. – (Ps 96, 1 ir 6. 11–12)
Jis išgelbėjo mus dėl savo gailestingumo
Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo Dvasios per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojai. (Tit 3, 4–7)
Piemenys rado Mariją, Juozapą ir kūdikį
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta. (Lk 2, 15–20)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir teatkuria, kad pažinę Dievo valią ir ją vykdydami eitume teisumo keliais ir visu savo gyvenimu liudytume: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
Duok, Dieve, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, šios nakties slėpinį pažinti ir apmąstyti, kartu su Marija dėtis į širdį ir išpažinti, kad augtume Tavo pažinimu ir artimo meile, kad patikėję Tavo pažadu atmestume nevilties ir nemeilės kultūrą ir dalytumės Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas gimsta Betliejuje, ir „gausi dangaus kareivija“ garbina Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2, 13–14). Štai šitaip byloja „gausi dangaus kareivija“, nes jau pritrūko jėgų teikti žmonėms pagalbą ir suprato nebegalinti jai patikėto darbo atlikti viena, apsieiti be to, kuris tikrai gali išgelbėti ir padėti žmonių vadovams gelbėti žmones. Kaip yra parašyta evangelijoje (Jn 6, 18–21), mokiniai, ežeru sunkiai nusiyrę prieš smarkų vėją dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų, jau pavargo ir niekaip negalėjo pasiekti uosto, ir paskui prisiartino Jėzus, nuramino siautėjančias bangas ir trankomą iš visų pusių laivą išgelbėjo nuo didžiulio pavojaus.
Čia turėtum suprasti, jog ir angelai tikrai norėjo teikti žmonėms pagalbą ir gydyti juos nuo jų negalių, nes „visi yra tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1, 14), ir jie gelbėjo žmonėms tiek, kiek leido jų jėgos; tačiau jie suprato, kad jų siūlomas vaistas per silpnas, kad galėtų išgydyti anuos nuo ligų. Toliau, kad iš pavyzdžio galėtum suprasti, apie ką kalbame, įsivaizduok miestą, kuriame serga daugybė ligonių ir pluša didžiulis gydytojų būrys; žmones kamuoja visokios žaizdos, kasdien į apmirusius kūnus smelkiasi plintanti gangrena, tačiau gydantys daktarai niekaip nepajėgia rasti naujų vaistų ir pasitelkdami savojo mokslo išmanymą susidoroti su tokio masto neganda. Ir jiems esant tokioje padėtyje, įsivaizduok, atvyksta koks nors vyriausiasis gydytojas, iš visų geriausiai išmanantis medicinos mokslą, o anie, kurie pirmiau nepajėgė išgydyti, matydami, kaip mokytojui ranką pridėjus traukiasi gangrena, nepasiduoda pavydui, nesikankina iš apmaudo, bet liaupsina vyriausiąjį gydytoją ir šlovina Dievą už tai, kad jiems ir ligoniams jis atsiuntė šitokio didžio išmanymo vyrą.
Panašiai pasigirdo ir „gausi angelų kareivija“, giedanti: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.“ Mat Dievas, ateidamas į pasaulį, „sudarė kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20). Ir angelai, norėdami, kad žmonės prisimintų savo Kūrėją, kai patys jau visas jėgas atidavė žmonėms išgydyti, o anie vis tiek nenorėjo priimti sveikatos, žvelgia į tą, kuris galėtų išgydyti, ir garbindami gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė.“
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Kalėdų šventės atneša mūsų širdims daug džiaugsmo. Šiuo laiku kiekvienas stengiasi grįžti namo. Bažnyčiose regime džiugias šeimas – vaikai, tėvai ir seneliai su meile linki vieni kitiems Kristaus ramybės. Laužydami kalėdaitį mintimis ir širdimi sugrąžiname prie šeimos stalo tuos, kurie yra išvykę toli. Prisimename Amžinybėn iškeliavusius artimuosius ir tikime juos esant kartu. Šiuo laiku stengiamės aplankyti vienišus žmones ir pakviesti juos prie Kūčių ar Kalėdų stalo, nes norime, kad tokiu metu niekas neliktų vienas. Kokia džiugi ši šventė ir meilės bendrystė!
O kas gi yra šios šventės priežastis ir šaltinis, kas yra tas, kuris mus visus surenka į vieną vietą, sukviečia namo? Tai dieviškasis Kūdikis, gimęs Betliejuje ir paguldytas ėdžiose. Jam nebuvo vietos užeigoje, tačiau ten, kur Jis užgimsta, yra mūsų tikrieji namai. Tai namai, iš kurių buvome išvaryti per Ievos ir Adomo nuodėmę ir į kuriuos kiekvienas esame kviečiamas sugrįžti, nes Dievas pasigailėjo savo žmonių.
Norėdami suvokti Kalėdų prasmę, turime kasmet vėl iš naujo atverti savo širdis. Tepasiekia jas džiugi angelų giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Ji skelbia, kad Dievas mus myli. Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Žodis ir šis Žodis yra Meilė. Dievo meilė mums yra svarbiausia priežastis, dėl kurios Kalėdų naktį Dievo Sūnus gimė Žmogumi, visa kuo į mus panašiu, išskyrus nuodėmę.
Tačiau mūsų viduje natūraliai kyla klausimas: kodėl mes vis dėlto patiriame tiek sunkumų ir kančios? Kodėl susiduriame su neteisybe ir skurdu? Kodėl regime tiek daug apleistumo ir bejėgystės? Ar Dievas apsigalvojo? Ar Jis nuo mūsų pasitraukė?
Dievas yra su mumis, Jis yra arti. Ši žinia yra tikrovė ir šiandien. Jėzus nepašalino iš pasaulio visų negerovių ir sunkumų. Jis pats gimė ir gyveno varge, kad paskelbtų: ir sunkumuose Dievas yra su mumis.
Šis Dievo artumas stiprina mūsų viltį, su kuria žengiame į Naujuosius metus. Dievas nugalėjo mirtį ir nuodėmę, todėl, laikui atėjus, neliks kančios ir sunkumų, neliks mirties ir neteisybės. Tą nakties valandą, kai Betliejuje gimė Jėzus, sušvito pirmasis aušros spindulys. Aušros, kuri yra amžinosios dienos pradžia. Mes gyvename šioje aušroje ir, nors jos nemato mūsų kūno akys, ją galime regėti tikėjimo akimis.
Šiais metais palaimintuoju buvo paskelbtas mūsų šalies sūnus vyskupas Teofilius. Mūsų vyskupijos piligrimai kartu su tikinčiaisiais iš visos Lietuvos meldėsi Fatimoje ir dėkojo Marijai už Jos globą. Šiemet ne tik padaugėjo stojančių į seminariją, bet ir pasipildė Vilniaus arkivyskupijos ganytojų gretos. Dėkokime Dievui ir toliau melskime Jį siųsti darbininkų į savo pjūtį, nes Jis išklauso mūsų maldų.
Kitais metais laukia džiugūs įvykiai: Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejus ir Lietuvos Valstybės šimtmetis. Turime viltį Lietuvoje sulaukti Šventojo Tėvo. Būkime šių svarbių įvykių dalyviai, o svarbiausia – būkime išganymo įvykio liudytojai. Savo atsivertimu ir meilės darbais neškime viltį pasauliui: Dievas yra su mumis, Jis pasilieka su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!
