Geroji Naujiena: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“

Geroji Naujiena: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“Apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis

„Raminkite, guoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“. 
Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“. 

Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“. (Iz 40, 1–5. 9–11)

* * *
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

Viešpatie Dieve, koks esi didis,
Viešpatie Dieve, koks esi didis, 
apsisiautęs grožiu ir kilnybe! 
Tave supa šviesybės apsiaustas.
Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų. –

Virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji,
vėtrų sparnai tave neša.
Vėjus visur siuntinėji,
su tavim ugnies liepsnos keliauja. –

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. 
Štai plyti jūra bekraštė,
o kiek čia roplių ropinėja,
kiek didelių ir mažyčių gyvūnų! –

Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia. 
Tu daliji, ir jie patenkinti ima, 
iš tavo rankos sočiai maitinas. –

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta. 
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė, 
ir atnaujini žemės veidą. – 
(Ps 103, 1b–4. 24–25. 27–30)

* * *
Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu

Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties – mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams. Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.  (Tit 2, 11–14; 3, 4–7)

* * *
Kai Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems bylojo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 3, 15–16, 21–22)

* * *
Apmąstydami šiandienos Evangeliją apie Jėzaus tarnystės pradžią, prisiminkime ir savo krikštą, per kurį ir mes mirėme nuodėmei, ir prisikėlėme naujam – malonės – gyvenimui. Kartu su Jėzumi žengdami į Velykų slėpinį, melskimės: Viešpatie Jėzau, per savo krikštą Jordano upėje prisiimtą pasaulio kaltybę Tu užnešei ant Kryžiaus, kad per savo mirtį ir prisikėlimą išvaduotum mus iš nuodėmės vergijos.
Dėkodami dangiškajam Tėvui už amžinojo gyvenimo dovaną, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Jis mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišmoko branginti laisvę ir už ją kritusių kraujo auką. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *
Grigalius Antiochietis († 593). Mano mylimasis sūnus

„Tai yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tai jis kartu su manimi sau pasiuntė Šventąją Dvasią ir vėl į save ją priėmė. Tai jis prieš visus amžius iš manęs gimė. Gimė, bet nebuvo sukurtas, gimė, bet nebuvo įsūnytas. Sūnus, gimęs iš manęs vieno, vienatinis ir vienintelis. Tai žinau tik aš vienas, ir tik jis vienas tai žino. Jis tobula mano tobulumo išraiška. Jis savyje išreiškia mano dieviškumą. Jis – akivaizdus mano esybės paveikslas. Jis yra mano sūnus, o ne svetimas. Tikras mano sūnus, ne įsūnis. Jis yra mano sūnus, kuris be kūno, be jokios tėkmės ir be laiko sušvito iš mano esybės, o ne iš kitos esybės išniro. Jis yra mano sūnus pagal prigimtį, ne pagal malonę. Mano sūnus, amžinas kaip ir aš, ne jaunesnis, ne antrasis ir ne vėliau iškilęs. Jis yra mano sūnus, turintis ne kitą, bet tą pačią mano esmę. Tą pačią mano esmę, kaip šviesa yra iš šviesos, gyvybė iš gyvybės, versmė iš versmės, tiesa iš tiesos, galia iš galios, Dievas iš Dievo. […]

Jis yra tas, kuris, neatskirtas nuo mano glėbio, buvo priimtas į Marijos įsčias. Kuris neatskiriamai liko manyje ir nesuvaržytas ribų atsirado joje. Kuris neišskiriamai yra danguje ir nesuteptai gyvena mergelės įsčiose. Kaip nesusitepė jas sukūręs, taip nesusiteršė ir jose apsigyvenęs. Jis yra tas, kuris iš palaimintųjų įsčių išėjo tarytum švytintis jaunikis iš skaisčiosios nuotakos miegamojo. Tas, kuris savo gimimu pagerbė žemės būtybių gimimą ir sutvirtino savo gimdytojos skaistumą. Tas, kuris, pro mergystės vartus įžengė į pasaulį, iš kurio niekada nebuvo pasitraukęs. Kuris nesulaužė skaistumo vartų užrakto. […]

Jeigu matysite mano Sūnų alkstantį, trokštantį, miegantį, vaikštantį, vargstantį, pliekiamą rykštėmis, savo noru keliamą ant kryžiaus, jo sutikimu vinimis prikalamą, savo valia mirusį arba kaip mirusįjį kape sergstimą, – visa tai priskirkite jo kūnui. Bet jei šį mano Sūnų pamatysite savo žodžiu pašalinant raupsus, purvu pagydant aklumą, vienu mostu palenkiant prigimtį, penkiais duonos kepalais pamaitinant penkis žmonių tūkstančius, mokinių delnais tarytum arklais dirbant neįdirbtą žemę, balsu nuraminant šėlstančią ir kalnų keteras bangomis mėgdžiojančią jūrą, tarsi žeme vaikštant jūros paviršium, lyg vergams įsakinėjant demonams, – visa tai priskirkite dieviškai jo prigimčiai. Nemanykite, jog kilnieji darbai yra vieno, o paprastieji – kito, bet supraskite, kad ir viena, ir kita yra vieno ir to paties darbai. Jo yra ir visa tai, kas dieviška, ir visa, kas žmogiška. Jo yra ir Kūrėjo darbai, ir žmogaus kančios. Nes vienas ir tas pats yra mano Sūnus, kuris ir dieviškuosius savo darbus dirba ir visus savo kūno reikalus savais paverčia.