Geroji Naujiena: Sugrąžinti į Jo vynuogyną: ar pirmi, ar paskutiniai

Geroji Naujiena: Sugrąžinti į Jo vynuogyną: ar pirmi, ar paskutiniai

Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti,
šaukitės jo, kai jis yra arti.
Tepalieka nedorėlis savąjį kelią
ir nusidėjėlis – savuosius kėslus!

Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,
pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.
„Nes mano mintys – ne jūsų mintys,
o mano keliai – ne jūsų keliai“, – VIEŠPATIES žodis.
„Kaip aukštas dangus viršum žemės,
taip mano keliai viršija jūsų kelius
ir mano mintys – jūsų mintis. (Iz 55, 6–9)

* * *
Dievas arti kiekvienam, kas Jo šaukias

Kasdien tave garbinsiu
ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.
Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, –
jo didybė yra nesuvokiama.
Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS,
lėtas pykti ir pilnas gerumo.
Geras kiekvienam yra VIEŠPATS
ir gailestingas visiems savo kūriniams.
Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs
ir gailestingi visi jo darbai.
VIEŠPATS yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi –
visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. (Ps 145, 2–3. 8–9. 17–18).

 

* * *
Man gyvenimas – tai Kristus

Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.

Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu – išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą (Fil 1, 20c–24. 27a).

 

* * *
Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:

„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?  Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!’
 
Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai (Mt 20, 1–16a).

 

* * *
Viešpaties pakviesti darbuotis Jo vynuogyne kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, duok, kad Tavo žodžiu sustiprinti ir duona nuo dangiškojo stalo pasotinti, atsinaujintume ir dvasia, kad užsidegtų mūsų širdys ir stotume uoliai Tau tarnauti, kad gyventume viena dvasia, visi kaip vienas – džiaugdamiesi kito dovanomis ir dalydamiesi savosiomis, dėkodami už Tavo gerumą, o ne šnairuodami ar murmėdami. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Pirmieji ir paskutiniai  
25 eilinis sekmadienis

„Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20,16) –  tai labai brangūs, bet drauge ir gąsdinantys Jėzaus žodžiai. Brangūs tiems, kurie, galbūt, didžiąją gyvenimo dalį buvo toli nuo Dievo, kaip tas šalia Jėzaus nukryžiuotas plėšikas, kuris paskutinę gyvenimo valandą atsigręžė į Dievą ir išgirdo Jėzaus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tačiau Jėzaus žodžiai, kad pirmieji gali likti paskutiniai, verčia rimtai dėl savo dvasinės būklės susirūpinti tuos, kurie save laiko teisuoliais ir niekina kitus. 

Kristaus Evangeliją priėmusi tikinčiųjų bendruomenė yra ne vien ištikimųjų, bet ir nusidėjėlių Bažnyčia, nes jai priklauso tiek siekiantys šventumo, tiek ir nusidėjėliai –  klystantys, bet ieškantys Dievo gailestingumo.

Kodėl pirmieji gali tapti paskutiniais? Teisiai gyvenantieji būna gundomi susireikšminti ir niekinti tuos, kurie gyvenimas pilnas nuodėmių. Kristaus laikais fariziejai save laikė teisuoliais ir Viešpats jiems pasakė daug karčių žodžių. Labai pavojinga tikėti į Dievą, bet gyventi be meilės ir rūpintis tik savimi. Mąstymas apie save, jog esu labai geras ir dėl to galiu niekinti nepaisančius moralės normų, yra visiškai nesuderinamas su Kristaus Evangelija. Tikėjimas tik tuomet tampa gelbstinčia ir pašventinančia jėga, kai jis nestokoja meilės ir gailestingumo.

Tuo tarpu nusidėjėlis gali būti panašus į tą muitininką iš Kristaus palyginimo, kuris nedrįso pakelti akių į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Jėzus pasakė, jog nuteisintas tapo ne puikybės pilnas fariziejus, bet šis nuolankus muitininkas.

Pati blogiausia dvasinė būklė yra tuomet, kai žmogaus klysta, tačiau dėl savo puikybės nesugeba pripažinti savo klaidų bei nuodėmių. Tik nuolankumas tą paskutinįjį gali padaryti pirmuoju. Piktoji dvasia nepajėgia nusižeminti, todėl ji negali patirti Dievo gailestingumo. Panašiai Dievo gailestingumo nepatiria ir puikybės pilnas žmogus.

Šiandien mes esame ypač gundomi fariziejiškai su panieka žvelgti į žmones, kurie netiki Dievo, gyvena nuodėmingai ir save laiko vos ne viską žinančiais ir viską galinčiais dievais. Jų gyvenimas tikrai yra atgrasus, tačiau ir šitie žmonės Dievui yra labai brangūs; Jėzus ir už juos mirė ant kryžiaus ir nori, kad jie būtų išgelbėti. Todėl neniekinkime nė vieno žmogaus, bet visuomet į juos žvelkime gailestingojo Dievo akimis. Šiuos žmones pranašas Izaijas ragina: „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55, 7).

Apaštalas Paulius, būdamas uolus fariziejus, ilgą laiką persekiojo pirmuosius krikščionis. Mūsų akimis žvelgiant, jis buvo paskutinis, tačiau tapo pirmas. Dievo gailestingumo paliestas tapo uoliausiu apaštalu, kuris nešė Evangeliją į pagoniškąjį pasaulį. Net suimtas ir laukdamas mirties nuosprendžio, nepaliovė rūpintis įkurtomis Bažnyčiomis; būdamas kalėjime apaštalas Paulius rašė: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums“ (Fil 1, 21–24).

Dėkokime Dievui už jo gailestingąją meilę, už Jėzaus mirtį ant kryžiaus dėl mūsų išgelbėjimo. Dėkokime ir Dievo padedami ištikimai eikime Evangelijos – tiesos, meilės ir gailestingumo keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius