Geroji Naujiena: „Šventasis Kazimierai, duok, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė“

Geroji Naujiena: „Šventasis Kazimierai, duok, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė“

Mylėk savo artimą kaip save patį

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS.

Laikysitės mano įstatų. Nekergsi savo galvijų su kita rūšimi; nesėsi savo dirvoje dviejų sėklų rūšių; nenešiosi drabužio, pasiūto iš dviejų audeklų (Kun 19, 1–2. 17–19a).

* * *
Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

Žmogus, kuris dorai gyvena,
daro, kas yra teisu,
ir kalba tiesą iš grynos širdies.
Kas nešmeižia nė vieno liežuviu,
kas nedaro nieko pikta bičiuliui
ir nejuodina kaimyno.
Kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta,
o VIEŠPATIES bijančius gerbia,
kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio.
Kas be palūkanų skolina
ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą.
Kas šitaip elgiasi,
bus saugus per amžius (Ps 15, 2–3a. 3bc–4ab. 5).

* * *
Siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.

Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje (Fil 3, 8–14).

* * *
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau

Kaip mane Tėvas mylėjo,
taip ir aš jus mylėjau.
Pasilikite mano meilėje!
Jei laikysitės mano įsakymų,
pasiliksite mano meilėje,
kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus
ir pasilieku jo meilėje.
Aš jums tai kalbėjau,
kad jumyse būtų manasis džiaugsmas
ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Tai mano įsakymas,
kad vienas kitą mylėtumėte,
kaip aš jus mylėjau.
Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jūs būsite mano draugai,
jei darysite, ką jums įsakau.
Jau nebevadinu jūsų tarnais,
nes tarnas nežino,
ką veikia jo šeimininkas.
Jus aš draugais vadinu,
nes jums viską paskelbiau,
ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
Ne jūs mane išsirinkote,
bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisiai išliktų, –
kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu,
jis visa jums duotų.
Aš jums tai įsakau:
vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9–17).

* * *
Šioje Šventojo Kazimiero iškilmėje kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.

Šventasis Kazimierai, didis dangaus Karalienės, Švenčiausiosios Marijos garbintojau, daug kartų parodęs ypatingą globą savo Tėvynei, teikis, meldžiame, ją globoti ir visuose reikaluose jai padėti.
Išganytojo nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos Marijos užtarimo remiamas, išmelski iš Viešpaties malonę, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad mūsų jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo grožį ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda vestų visą tautą savo įstatymų meilės keliu į taiką ir gerovę.
Amen.

* * *
Vytautas Mačernis. Malda į Šv. Kazimierą

                  O, Kazimierai Šventasis!
                  Kai tauta pavojuj bus,
                  Ar išvesi kaip anąsyk
                  Pergalėn kovos pulkus?

                  Ar tu leisi, kad baltoji
                  Mūsų žemės Lelija
                  Po raudono žirgo kojom
                  Būtų amžiams sutrypta?

                  Ją tvirtai laikyki rankoj,
                  Dengdamas globos skydu,
                  Tepraūžia, ją aplenkę,
                  Visos audros iš rytų.

                  Šarnelė, 1944.VI.8
Dievo Kūno šventėj

* * *
Šventojo Kazimiero gyvenimo istorija

1458 m. spalio 3 d. Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje, anksti ryte, gimė antras sūnus karalaitis Kazimieras, būsimas šventasis. Karališkoji pora turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė, o tėvas – Jogailos sūnus Kazimieras, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1427–1492). Taigi Kazimieras yra Gedimino giminės atžala.

Nuo pat mažumės karalaitį Kazimierą mokė įžymus istorikas ir pamaldus kanauninkas Jonas Dlugošas. Kai Kazimieras sulaukė paauglystės, jį politikos ir karybos meno mokė politinis pabėgėlis iš Italijos Pilypas Buonaccorsi, metraštininkų žinomas Kalimacho vardu. Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų. Jis puikiai kalbėjo lotyniškai, lenkiškai, mokėjo rašyti ir skaityti.

Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karaliaus rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Brandesniam tikėjimui Kazimierą paskatino jo pamaldi motina Elzbieta, taip pat kanauninkas J. Dlugošas. Karaliui su sūnumi Kazimieru lankantis Vilniuje, būsimas šventasis retkarčiais buvo vežamas į Medininkus pakvėpuoti grynu oru ir atsigauti Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyne, kuriame buvo uoliai rūpinamasi pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją puoselėjimu. Labiau pasitikėti Dievu ir Bažnyčia jaunajam Kazimierui padėjo Vilniuje 1481 m. pavasarį prieš karališkąją giminę rengto sąmokslo atskleidimo aplinkybės. Dar viena priežastis, paskatinusi Kazimierą pasišvęsti Dievui, kuris niekada nenuvilia – nenusisekęs beveik trylikamečio jaunuolio karinis žygis, vykęs 1471 m.

Kazimiero motina Elžbieta buvo Vengrijos karaliaus dukra. Mirus tuometiniam Vengrijos karaliui, Elzbieta, remiama kai kurių Vengrijos didikų, buvo įsitikinusi, kad šį kraštą turi valdyti karališkos dinastijos palikuonis. Tačiau Vengrijoje karaliumi išrinktas Motiejus Korvinas, vietinis didikas. Vis dėlto karališkosios dinastijos rėmėjai skatino karalaitį Kazimierą vykti į Vengriją užimti sosto. Tačiau vos tik žygis prasidėjo, rėmėjai atsimetė. Išlaidos teko pačiai Lenkijai. Popiežius pagrasino ekskomunika Lenkijai, nes ji puolanti krikščionišką šalį. Karinio žygio nesėkmės prislėgtas, karalaitis labai nuliūdo, tačiau tėvui padėjo valdyti valstybę, priiminėti pasiuntinius, sakyti iškilmingas kalbas, dalyvauti medžioklėse.

Karalaičiui teko kelerius metus valdyti Lenkiją, kai tėvas buvo išvykęs į Lietuvą. Kazimierui pasisekė sutvarkyti išvaistytą valstybės iždą, kuris dėl per didelių išlaidų, skolų buvo labai sumenkęs. Trylikos metų karalaičiui Kazimierui tėvas pavedė rūpintis Lietuvos pareigūnais. Taip pat kartu su tėvu aktyviai rėmė pranciškonų (bernardinų) misijų darbą ir rūpinosi, kad nebūtų statomos naujos cerkvės ten, kur šie vienuoliai vykdė savo misijų darbą. Už tai jam ir skirtas Magnus Ducatus Lithuaniae vardas ir jis buvo karūnuotas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kazimieras parodė ir politinių sugebėjimų. Jis stengėsi pagerinti Lenkijos ir Romos santykius, kurie tėvui bendraujant su Čekijos husitais buvo pašliję. Daug dėmesio skyrė ir santykiams su turkais, kurie karalystei kėlė karinę grėsmę. Lietuvoje ir Lenkijoje jis buvo dvasinis lietuvių vadovas, ginantis nuo stačiatikių religijos ir karo su Maskva pavojaus.

Kazimierui neblogai sekėsi skaičiuoti, vesti derybas su amatininkais, rūpintis kariuomene ir teismais. Su tėvu karalaitį Kazimierą siejo stiprus ryšys. Karalaitis svarbiausiais klausimais nuomonės klausdavo pas tėvą ir paisė šio nurodymų. karalius taip pat gerbė sūnaus išmintį, gabumus ir dažnai su juo tardavosi.

1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą, aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, neieškoti jokių vaistų, o suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti, negu nusidėti. Dėl vis blogėjančios sveikatos ir didelių šalčių Kazimieras apsistojo Gardine.

1484 m. kovo 4 d., anksti ryte mirė Gardine. Šv. Kazimiero gyvenimas buvo trumpas – 25 metai ir 5 mėnesiai. Po mirties tik liepos 17 d. Kazimiero kūnas iš Gardino buvo atgabentas ir palaidotas Vilniaus katedros Karališkoje koplyčioje.

Kazimierą pažinusieji laikė jį šventuoju. Jo gyvenimą tyrinėjo popiežiaus Leono X legatas vyskupas Z. Ferreri. 1521 m. jis išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ – tai vienintelis XVI a. šaltinis, kalbantis apie asketišką Kazimiero gyvenimą. Autorius akcentuoja, kad Kazimieras mokėjęs lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas, turėjęs nemažai dorybių: buvo teisingas, susivaldantis, tvirtos dvasios, išmintingas. Pasakoja apie jo atgailą: vilkėjęs ašutinę, pasninkavęs, naktimis melsdavęsis prie uždarų bažnyčios durų bei šelpęs vargšus ir ligonius. Jis itin brangino nekaltumo dorybę. Kai tuometiniai gydytojai Kazimierui kaip vaistą nuo džiovos prirašė nuodėmę, kam pritarė ir tėvai, jis geriau sutiko mirti negu išsižadėti nekaltybės. Norėdamas išlaikyti brangų nekaltybės turtą, buvo uolus Nekaltosios Mergelės Marijos garbintojas.

Už visus išvardytus nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII – šventuoju ir savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį (sub ritu duplici), kitaip tariant, jo kultą pripažino lokaliu, t. y. tik Lietuvai ir Lenkijai.

1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija.

1636 m. įrengta puošni barokinė koplyčia, skirta karalaičiui šv. Kazimierui ir su didingomis iškilmėmis į ją perkelti šventojo palaikai. Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju.

1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šventąjį paskelbė „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą“.

1952 m. spalio 9 d. šv. Kazimiero relikvijos, sovietų valdžiai uždarius Vilniaus arkikatedrą, Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko rūpesčiu perkeltos į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, 1953 m. gegužės 3 d. visose Vilniaus miesto bažnyčiose buvo skelbiamos šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo iškilmės.

1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero relikvijos sugrąžintos į iš šv apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus arkikatedrą. Iškilmėms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius.

Iliustracija: Florian Cynk (1838–1912). Šv. Kazimieras meldžiasi su savo mokytoju Jonu Dlugošu