Atkakli tai tauta, tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe
Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.
Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu. Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’ Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“. (Ez 2, 2–5)
Mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį, laukia, kad pasigailėtų
Į tave mano akys pakeltos,
kuris dangaus soste sėdi,
kaip žiūri tarnai į dosniąją ranką valdovo. –
Kaip žiūri tarnaitė į ranką valdovės,
taip mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį Dievą
laukia, kad pasigailėtų. –
Pasigailėk, mūsų, Viešpatie, pasigailėki:
mes be galo suniekinti esam.
Jau prisisotinus mūsų siela
turtuolių pašaipomis ir panieka išdidžiųjų. – (Ps 122, 1–4)
* * *Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje
Broliai! Kad aš neišpuikčiau dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų. Dėl šios priežasties aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet Viešpats man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas. (2 Kor 12, 7–10)
* * *Tik savo tėviškėje taip negerbiamas pranašas
Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
Švęsdami eilinio laiko keturioliktąjį sekmadienį prašykime malonės pažvelgti į savo gyvenimą tikėjimo akimis, kad atpažintume jame išganingąjį Dievo veikimą, kad priimtume Jėzų, Jo Siųstąjį, ir nepaliautume stebėtis Jo gausiomis malonėmis.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik drąsos Tave liudyti, kad ryžtumės priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *Šv. Atanazas Aleksandrietis († apie 373). Silpnybė
Ir Priešas, nors ir nugalėtas, nesiliovė Antanui spendęs pinkles. Jis vėl suko aplink jį ratus kaip liūtas, ieškodamas progos užpulti.
Tačiau Antanas, iš Raštų žinodamas, kad priešo klastų yra daugybė (plg. Ef 6, 11), uoliai laikėsi askezės, galvodamas, kad jei anam ir nepavyktų suklaidinti širdies per kūno malonumus, jis būtinai bandys ją apgauti kitu būdu: juk demonas mėgsta nuodėmes.
Taigi Antanas vis labiau ir labiau marino kūną ir laikė jį vergo vietoje, kad nugalėjęs vienuose dalykuose, nepralaimėtų kituose. Taigi nusprendžia pratintis prie atšiauresnio gyvenimo būdo. Daugelis tuo žavėjosi, o jis lengviau pakėlė vargą.
Mat ilgalaikis sielos uolumas jame išugdė tokį gerą įpratimą, kad iš kitų gavęs net ir menkiausią dingstį, parodydavo dideles pastangas to reikalo labui. Jis tiek budėjo, kad dažnai net ir visą naktį likdavo nemiegojęs, ir visų nuostabai taip buvo padaręs ne vieną, bet daugybę kartų.
Valgydavo vieną kartą per dieną, saulei nusileidus, o kartais nevalgęs likdavo dvi, o dažnai ir keturias dienas. Jo maistas buvo duona ir druska, o gėrimas – vien vanduo. Apie mėsą bei vyną, neverta nė kalbėti, nes ir pas kitus uoliuosius asketus panašių dalykų nebūtum radęs.
Miegui jam pakakdavo demblio, o dažniausiai guldavosi ant plikos žemės. Nenorėjo teptis aliejumi, sakydamas, kad jaunuoliams labiau dera stropiai laikytis askezės, o ne ieškoti, kas švelnintų kūną, veikiau pratinti jį prie vargų, mąstant apie Apaštalo žodžius: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).
Sakydavo, kad siela stipri bus tada, kai nusilps kūno malonumai. Tikrai nuostabi buvo ir ta jo mintis, kad dorybės kelią ir pasitraukimą iš pasaulio dera matuoti ne laiku, bet troškimu ir pasiryžimu.
Pats jis nebegalvojo apie praėjusį laiką, bet kiekvieną dieną, lyg tai būtų pirma askezės diena, vis labiau stengėsi tobulėti, nuolat sau kartodamas Pauliaus žodžius: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn“ (Fil 3, 13).
tiesos.lt
