Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11)
* * *
Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. –
Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. –
Šlovinkim viešpatį amžiais,
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos. – (Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)
Broliai! Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, smaguriavimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! (Gal 5, 16–25).
Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems tave, tikintiems tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!
* * *
Tiesos Dvasia jus ves į tiesos pilnatvę
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“. Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 15, 26–27; 16, 12–15)
* * *
Pasitikėdami Jėzaus pažadu nuvesti mus į Tiesos pažinimo pilnatvę, melskimės – kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai – ir už Lietuvą Tiesoje: duok, Viešpatie, mums malonę priimti Tavo dovanojamą meilę ir gailestingumą, kad Tavo Tiesa taptų vieninteliu mūsų keliu.
Šventoji Dvasia, mūsų Globėjau ir Guodėjau, sunkumuose ir persekiojimuose stiprink mus, neleisk mums suklupti; sloginamiems kaltintojo primink: „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1); netekus vilties, padėk pažvelgti į pasaulį Jėzaus akimis ir primink, kaip esame Jo mylimi; paskatink mus dėkoti Dievui už Jo dosnumą; ragink mus būti kilnesnius ir drąsesnius; primink mums rinktis tarnystės kelią ir laimink kiekvieną, kuris vykdo savo pašaukimą darydamas Dievo darbus.
Melskime ir už pasaulio tautas bei jų vadovus: tesunaikina Šventosios Dvasios ugnis tai, kas kliudo teisingumui ir taikai. Melskime ir už kenčiančius nuo bado ir ligų, skurdo ir karo baisumų, už engiamus krikščionis ir karo aukas, už visus prislėgtuosius ir neteisingai apkaltintus, nuo artimųjų atskirtus: teišveda juos visus Dvasia į garbingą Dievo vaikų laisvę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Šv. Chosemarija Eskriva († 1975). Kristaus atsiųstoji Dvasia
Šventosios Dvasios veikimas gali likti nepastebėtas todėl, kad Dievas nesupažindina mūsų su savo planais, ir todėl, kad žmogaus nuodėmė uždengia ir aptemdo dieviškąsias dovanas; bet tikėjimas mums primena, jog Viešpats veikia nuolatos. Tai Jis mus sukūrė ir palaiko mūsų gyvybę. Tai Jis savo malone veda visą kūriniją į Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21).
Štai kodėl krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibendrino vienu žodžiu: klusnumas. Tai yra reikia būti jautriems tam, ką Dievo Dvasia daro aplink mus ir mumyse, charizmoms, kurias Ji dalija, judėjimams ir institucijoms, kurias Ji pažadina, ketinimams ir apsisprendimams, kuriuos Ji paskatina gimti mūsų širdyse. Šventoji Dvasia pasaulyje atlieka Dievo darbus. Ji yra, kaip sakoma liturginiame himne, dovanų dalytoja, dvasios atgaiva, sielų svečias, poilsis darbuose, paguoda liūdesy. Be jos dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas atvira žaizda, nes Ji nuvalo tai, kas sutepta, užgydo žaizdas, uždega atšalusią dvasią, ištaiso klaidas ir veda žmones į išganymo bei amžino džiaugsmo uostą *.
Tačiau mūsų tikėjimas į Šventąją Dvasią turi būti vientisas ir visaapimantis, tai ne miglotas tikėjimas Jos buvimu pasaulyje, bet dėkingas priėmimas tikrovės ir ženklų, su kuriais Ji panoro ypatingu būdu susieti savo jėgą. „Kai ateis Tiesos Dvasia, – skelbia Jėzus, Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14). Šventoji Dvasia yra Kristaus atsiųstoji Dvasia tam, idant įgyvendintų mumyse pašventinimą, kurį Jis mums pelnė žemėje.
* Plg. Sekminių Mišių sekvenciją „Dvasia, Viešpatie, ateik“.
T. Bernardas de la Borderie OSB. „Imkite Šventąją Dvasią“
Velykų vakare, prisikėlęs Jėzus atneša Šventąją Dvasią į žemę, kaip buvo pažadėjęs prieš savo kančią: „…jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jn 16,7). Sekminių dieną Jėzus gausiai atsiunčia Šventosios Dvasios. Šią dieną Bažnyčia, kuri kilo „iš mirusio ant kryžiaus Kristaus šono“ (šv. Aug. in Ps 138), yra pakrikštyta Šventojoje Dvasioje ir, tam tikra prasme, apreikšta pasaulio tautoms.
Gimus Viešpačiui, išminčiai, atkeliavę iš Rytų šalies Jo pagarbinti, reiškė „visas tautas po dangumi“. Taip Sekminių dieną minia, subėgusi klausyti mokinių, reiškė įvairias tautas, kuriose vėliau aidės Evangelijos Geroji Naujiena.
Galime paklausti: ką Šventoji Dvasia atnešė pasauliui? Pirmajame skaitinyje pabrėžiami nuostabūs dalykai, kuriuos padarė Šventoji Dvasia, būtent tai, kad subėgę žmonės „iš visų tautų po dangumi“ girdėjo mokinius kalbant jų kalbomis. Tai reiškė, kad kalbos ir kultūros nebekelia kliūčių tarpusavio supratimui, bet, atvirkščiai, jos yra kiekvieno praturtinimas. Šventoji Dvasia sujungia vienybėje. Daugybė tampa viena. Kaip daugybė grūdų juos sumalus ir iškepus tampa viena duona, taip Šventajai Dvasiai veikiant, žmonės iš visų tautų po dangumi sudaro naują tautą, naują šeimą, tai yra Bažnyčią.
Dėl to netrukus giedosim: „Tikiu vieną …Bažnyčią“. Pasaulyje Šventoji Dvasia yra vienybės fermentas. Tačiau Ji nekuria vienodumo, Ji išsaugo kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos ir kultūros tapatybę. Pradžios knygoje nuodėmės pasekmės reikšmingai vaizduojamos pasakojime apie Babelio bokštą: Dievo atmetimas atveda į vienas kito nesupratimą bei nesutarimą tarpusavyje. Tai nuodėmės, liūdesio, vienatvės ir nevilties pasaulio įvaizdis, pasaulio pabaigos įvaizdis. Mes patys ar nesame kartais gundomi savo puikybėje atstatyti Babelio bokštą, kad pajungtume kitus, ar savo egoizmo – statyti sienas tarp brolio ir savęs?
Tačiau Šventosios Dvasios darbai veikiau yra tiltai, kuriais ji atnaujina mūsų santarvę su Dievu ir su broliais. Taigi tik Šventajai Dvasiai veikiant mūsų nuodėmės yra atleistos: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos…“ Po išpažinties žmogus yra išlaisvintas nuo savo nuodėmių svorio. Dievas nebepamena atleistų nuodėmių. Po Babelio netvarkos, kurioje balsai šaukia vienas prieš kitą. Sekminių diena, veikiant Šventajai Dvasiai, atveria kelią, kuriuo grįžtame Dievo link ir į vienybę tarp žmonių.
Daugybė kalbų nebėra skilimo priežastis, nes bendraujame vienintele „kalba“, kuri yra tikėjimo išpažinimas. Tokį tikėjimo išpažinimą šv. Paulius apibūdina trimis žodžiais: „Jėzus yra Viešpats“, kurių negalime ištarti, jei Šventoji Dvasia nepaskatintų. Šventajai Dvasiai veikiant skelbiami įstabūs Dievo darbai iki žemės pakraščių. Toks skelbimas aidi kaip milžiniška simfonija, kurioje kiekviena tauta yra vienas iš orkestro atlikėjų. Šventoji Dvasia kuria balsų harmoniją, širdžių vienybę ir Jos dėka, skirtingos tarnystės ir pašaukimai Bažnyčioje papildo vienas kitą veikdami „bendram labui“. Anot Pauliaus, „esama skirtingų tarnysčių, … ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur“.
Jis išaiškina šią mintį pateikdamas kūno, kurį sudaro įvairūs nariai, pavyzdį. „Ramybė jums“. Tai yra specifinė prisikėlusio Jėzaus dovana. Šiandien Dievas taip pat nori mums dovanoti ramybę: netrukus celebrantas pakartos šiuos Jėzaus žodžius: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Ir sekvencijos pabaigoje giedojome: „Da perenne gaudium“ – „Kviesk į džiaugsmą amžiną“. „Amžiną“, vadinasi, ne tik po mirties, bet jau ir dabar mums pasiūlomas tikrasis džiaugsmas.
Bet kaip galime gauti Šventąją Dvasią? Atsakymas toks: pirmiausia Ji mums dovanojama sakramentais.
Krikštijami mes buvome panardinti į Šventąją Dvasią. Taip Mišių Eucharistijos maldoje celebrantas meldžiasi už tuos, kurie priims Komuniją: „Tegul stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela“ (EM III).
Šventajai dvasiai veikiant, pirmųjų Sekminių įvykis tampa šiandienos įvykiu, liturginiai skaitiniai – Dievo žodžiu, duona ir vynas – Jėzaus Kūnu ir Krauju, o mes patys tampame Dievo šventovėmis ir Dievo vaikais. Šventoji Dvasia yra pats veikiantis Naujumas, artumas to, kuris yra Dievas-su-mumis, Emanuelis. Ji tuo pačiu įkvepia mus kartu su visa Bažnyčia šaukti: „Ateik, Viešpatie Jėzau! „Marana tha“!
