Dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią
Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, pasišalindavo netyrosios dvasios.
Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. Taigi didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą. Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią (Apd 8, 5–8. 14–17).
apie jo vardo didybę giedokit,
iškilmingai teikit jam šlovę.
Jūs Dievui kartokit:
„O, kokie tavo darbai stebuklingi! –
Tesilenkia, tegieda tau visa žemė,
tegarbina tavąjį vardą“.
Eikit ir žvelkit į Dievo darbus:
kiek nuostabių dalykų žmonėms jis padarė! –
Sausuma pavertė jūrą,
pervedė pėsčius per upę:
žavėtis juo turim!
Per amžius galingai jis viešpatauja. –
Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit:
aš jums apsakysiu,
kokių didingų dalykų man jis padarė.
Dievui šlovė! Jis mano maldos neatstūmė,
buvo man maloningas. (Ps 65, 1–7. 16. 20)
Mylimieji! Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus. Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o dvasia atgaivintas. (1 Pt 3, 15–18)
Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 15–21).
Lietuvos Steigiamajam Seimui – 100
Jėzus, prieš savo mirtį, atsisveikindamas su mokiniais, pasakė labai jautrią kalbą. Jis prašė: „Pasilikite mano meilėje!“ Atkreipkime dėmesį: Jėzus ne įsakė, bet tik prašė, kad jo mokiniai gyventų meilėje.
Tačiau Jėzus priminė būtiną meilės sąlygą, kurią reikia išpildyti: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15,10). Dievo meilė ir klusnumas Dievui yra neperskiriami. Kur nėra klusnumo, nėra ir meilės.
Jėzus prašo ir mus pasilikti jo meilėje. Kaip atsiliepiame į šį Jėzaus prašymą? Perbėkime mintimis per savo gyvenimą ir pasitikrinkime, kas dažniausiai nulemdavo mūsų daromus sprendimus: klusnumas Dievui ar mūsų savimeilės pagimdytos užgaidos?
Atsisveikindamas Jėzus prašė ne tik pasilikti jo meilėje, bet ir mylėti vieni kitus: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,12).
Nuo šių Vakarienbutyje ištartų žodžių nepraeis nė 24 valandos, kai Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus už savo draugus, už visų amžių žmones, kurie įtikės jį ir ryšis gyventi taip, kaip jis mokė.
Šiandien mes susirinkome paminėti Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmetį. 1918 m. vasario 16-ąja paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė buvo tarsi Lietuvos Velykos – prisikėlimas po 120 metų trukusio beteisiškumo. Tačiau Nepriklausomybės paskelbimas buvo tik pradžių pradžia, – reikėjo Nepriklausomybę įtvirtinti, reikėjo pasauliui parodyti, kad Lietuva yra pasiryžusi eiti demokratijos keliu, nes tik tuomet buvo galima tikėtis kitų valstybių pripažinimo. Dėl to 1920 metais Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai suorganizavo rinkimus į Steigiamąjį Seimą.
Balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas – pirmasis moderniųjų laikų Lietuvos parlamentas. 1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas, įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine Respublika.
Išrinktasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę bei asmens neliečiamumą. Seimas priėmė Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus.
Mums, tikintiesiems, malonu prisiminti, kad dauguma Steigiamojo Seimo narių buvo krikščionys; vien krikščionių demokratų blokas turėjo 59 Seimo narius.
Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d. perėmęs krašto valdymą, susidūrė su dideliais iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, buvo neaiškus Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis.
Vykstant atviroms kovoms ir baiminantis dėl Lietuvos valstybės išlikimo, Steigiamojo Seimo nariai stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Dėl to 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą.
Paanalizuokime ano meto Lietuvos kūrėjų, paskelbusių Nepriklausomybę, ir išrinktų į Steigiamąjį Seimą elgesio motyvus. Kas nulėmė jų sprendimus? Egoistiški interesai? Tikrai ne. Egoizmas būtų padiktavęs rinktis saugesnį kelią: nerizikuoti, prisitaikyti prie galingųjų ir turėti ramų gyvenimą. Šitaip pokario metais apsisprendė dalis Lietuvos žmonių, nuėjusių tarnauti bolševikams. Kai vieni nuėjo ginti Lietuvos ir galimai žūti, kiti kolaboravo ir liko gyventi.
Prieš šimtą metų apsispręsti už Lietuvos laisvę ir ją ginti galėjo tik tokie žmonės, kurie aukščiau už viską statė tarnavimą Lietuvai. 1920 m. Steigiamojo Seimo narių veiklos bendras vardiklis – meilė Lietuvai ir jos žmonėms; daugumos jų tuo vardikliu buvo tikėjimas ir meilė Dievui. O juk tarnavimas Lietuvai ir jos žmonėms ir buvo Dievo meilės įsakymo įvykdymas.
Šiandien taip pat svarbu renkantiems politiko kelią, kad pagrindinis motyvas būtų ne egoistiški interesai, bet meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Todėl labai raginčiau Lietuvos žmonės, kurie šių metų rudenį rinks naująjį Lietuvos Seimą, kiek tai žmogiškai įmanoma, bandyti įsitikinti, ar tie, už kuriuos atiduos savo balsą, vadovausis meile Lietuvai ar tik sieks įgyvendinti savo egoistiškus interesus.
Šiose Mišiose melskimės už Steigiamojo Seimo narius, kad Viešpats juos apdovanotų amžinuoju gyvenimu savo artumoje. Melskimės už Tėvynę ir jos ateitį, už būsimus Seimo rinkimus, kad išsirinktume dorus, Lietuvą mylinčius vyrus bei moteris.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
