Geroji Naujiena. Trečiasis Advento sekmadienis: „Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią“

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. (Mt 11, 2–11)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ir tesaugo ją; teapšviečia išminties Dvasia valdžios žmones ir įstatymų leidėjus, kad jie vestų tautas teisumo takais; tegul Gelbėtojo Dievo atėjimas sustiprina išbandymų varginamus ar persekiojamus tikinčiuosius; tesuteikia drąsos ir ramybės sieloms, sutrikdytoms abejonių ir prieštaravimų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kun. Vitas Kaknevičius. Ar tu esi tas?…

Šio sekmadienio Evangelijoje girdimą Jono Krikštytojo klausimą galima pritaikyti ir tikintiesiems: Ar Tu esi Tas, Kuris turi ateiti, ar Mums laukti Kito? (Mt 11, 3). Ar tu esi krikščionis, kurio laukia Dievas? Krikščionis neturi teisės stengtis bet kokia kaina prisitaikyti prie žmogiškos logikos, jei ji aiškiai prieštarauja Dievo valiai. Iš pažiūros labai lengva elgtis kaip „visi“, tačiau vėliau nepaprastai sunku kęsti sąžinės priekaištus, todėl kiekvienas atidėliodamas ateičiai savo atsivertimą rizikuoja savo paties ramybe ir laime. Keliaukite ir apsakykite, ką girdite ir matote, – sako Jėzus Jono pasiuntiniams. Kristaus pasekėju gali vadintis tik toks žmogus, kuris nebijo būti sugėdintas už tai, kad padeda vargšams, kovoja prieš neteisybę, nežiūrint iš kurios pusės ji ateitų, stoja prieš visokio plauko veidmainystę, netgi jei ji būtų pridengta tikėjimo šydu, nebijo išpažinti savo klaidų ir neskuba keisti kito. Tokį tikintįjį norėtų savo kelyje sutikti kiekvienas. Tačiau žvelgiant aplink save tenka pripažinti, kad tokie krikščionys dar neskuba ateiti į pasaulį. Jie vis laukia kitos progos. Progos, kuri gali ir neateiti.

Jono skundas buvo: Tarp jūsų stovi Tas, Kurio jūs nepažįstate (Jn 1, 26). Nuo Kristaus gimimo jau praėjo daugiau nei 2 000 metų. Tai ilgas žmonijos egzistencijos kelias ir Kristaus įsteigta Bažnyčia iš mažo garstyčios grūdelio išaugo į didelį medį, bet dar daug širdžių nepalietė Dievo Gailestingumas ir Meilė. Nors ir nemažas skaičius krikščionių žino, kad Kristus gimė Betliejuje, bet labai mažai težino apie tai, ko Kristus atėjo į šį pasaulį. Ar Kristus gerai pažintas Dievas šiandienos Europoje?

Kas mums pritemdo Dievą? Patys, nes į viską žiūrime savimylos žvilgsniu. Dėl gimtosios nuodėmės mes tampame savimylos, egoistai. Savimyla prasiskverbia visur: į mintis ir žodžius, norus ir pastangas, veiksmus ir darbus. Ji gali net pakeisti motinos meilę savo kūdikiui. Dažnai mes panašūs į palyginime minimą muitininką ir fariziejų. Fariziejus daug meldėsi, pasninkavo, davė gausią išmaldą, bet viską darė ne kad patiktų Dievui, bet dėl žmonių akių. Jis troško tuščios garbės, todėl Dievo ir buvo pasmerktas.

Priešingai, nusižeminęs muitininkas nuoširdžiai gailėjosi, nieko nesmerkė, kaltino tik save, todėl susilaukė Dievo gailestingumo ir išteisinimo. Kaip drabužių pamušalas slepiamas nuo žmonių akių, taip savimyla yra kiekviename mūsų darbe, kaip šalutinis produktas. Jėzus sako, kad jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs ir teseka Manimi (Mt 16, 24). Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24).

Žmogus panašus į grybą, kuris akiai atrodo geras ir gražus, o kai prapjaunamas – jis sukirmijęs ir išmetamas laukan. Jono Krikštytojo draugai kalbėjo: Žiūrėk, Tas, Kurį tu pristatei, vilioja tavo mokinius. Bet Jonas Krikštytojas paaiškino: Jam skirta augti, o man mažėti (Jn 3, 30). Taip ir mes turime elgtis, nes turime nusikratyti savimylos, o per tarnystę Jam augti meilėje.

Jei nori siekti šventumo, turi tobulėti. Kur mažai apšviestas kambarys, ten nesimato dulkių, o saulės šviesoje jos lengvai pastebimos. Jei kas nori užsiauginti daržovių, tas turi jas ravėti, kad nenustelbtų piktžolės. Jas reikia išrauti su šaknimis.

Kai sunku melstis, juntamas nepasitikėjimas Dievu, nes per stipriai mumyse veikia savimeilė. Išminčius primena: Pažink pats save, tai svarbiausias ir sunkiausias žmogaus gyvenimo uždavinys. Šv. Pranciškus Salezas, geras pedagogas ir teologas, sakė: Savimeilė apleidžia žmogų tik praėjus 15 minučių po jo mirties, nes jei jis atsigautų, vėl turėtų su ja reikalų. Savimeilė yra dirbtina meilė, jos karikatūra. Ji palieka vertybes ir krypsta į žemiškąjį purvą. Palyginus ją su meile ji yra kaip melas prieš tiesą. Krikščionis negali būti nepatenkintas savimi. Krikščionis turi visada išlaikyti džiaugsmą, nes tikėjimas mus džiugina. Todėl turime būti patenkinti ne savimi, o mumyse esančiomis Dievo dovanomis, kurias gavome ir jas reikia stropiai saugoti ir perduoti kitiems. Pirmiausia turime būti Dievui dėkingi už gyvybės dovaną, už gerus tėvus, laimingą vaikystę, katalikišką auklėjimą. Labiausiai turime būti dėkingi už protą, kurio dėka galime mąstyti, pažinti tikėjimą ir per jį gyventi tiesoje ir meilėje.

Žymus prancūzų pamokslininkas dominikonas Lacordaire sakė pamokslą Paryžiuje, Notre Dame katedroje. Kai jis lipo iš sakyklos žemyn, viena moteris neištvėrė ir patraukė jį už abito ir prisipažino savo susižavėjimą juo ir jo pamokslu. Jis atsigręžė į ją ir pasakė: Jūs pavėlavote. Man dar esant sakykloje tuos pačius žodžius pasakė ir velnias. Pamokslininkas norėjo pasakyti, kad pagyrimo žodis gali lengvai sužadinti pamokslininko savimylą. Reikia nuolatinio atsivėrimo Dievui. Išgirstą Dievo Žodį reikia permąstyti ir pritaikyti sau, o vėliau tuo dvasiniu patyrimu dalintis su kitais.

Mažiausiai savimeilės turėjo Marija, kuri nesididžiavo, o buvo Viešpaties Tarnaitė. Jos visa meilė buvo nukreipta į Dievą, Kuris yra visos Meilės Šaltinis. Štai kodėl Marija – Meilės Motina. Ji malonių pilnoji, tad prašykime Jos pagalbos kasdienybės pašventinime.

Bernardinai.lt* * *

Šventojo Jono abejonės

Šiandien matome šv. Joną kalėjime. Jis nubaustas už tai, kad išdrįso karaliui Erodui papriekaištauti dėl piktinančios santuokos: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.

Kalėjime jo ausį pasiekė kalbos apie Jėzaus veiklą, ir jis pradeda abejoti: ne tokį įsivaizdavo tautų lauktąjį Mesiją. Juk pranašai jį vaizdavo kaip galingą karalių, kuris valdys visą žemę. Antai pranašas Zacharijas skelbia: „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas“ (Zch 14, 9). Pasak Danieliaus, „Jam duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, ir jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14).

Stebėdamas Jėzaus pirmuosius viešojo gyvenimo žingsnius, Jonas nemato jokių ženklų, kad Jėzus ruoštųsi perimti valdžią, ir jo širdyje gimsta abejonės. Per savo mokinius Jonas atvirai klausia Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Jėzus į šį klausimą atsako netiesiogiai: neneigia, kad jis yra tautų lauktasis, bet savo mesijinę veiklą paaiškina žodžiais, kuriuose atsispindi Izaijo pranašystė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“. Savo atsakymu Jėzus parodo, kad pranašystės apie Mesiją turi dvejopą prasmę. Vienos kalba apie jo Karalystės galutinę pergalę, o kitos – apie jo žemiškąjį gyvenimą, kančią ir mirtį.

Jono klausimas, kas yra Jėzus, aktualus ir šiandien. Tačiau dabar jis liečia ne Jėzaus asmenį, bet jo Bažnyčią. Tai iš esmės tas pats klausimas, nes Bažnyčia yra tas pats, žmonių istorijoje pasiliekantis, Kristus. Vis dėlto mūsų amžiui būdinga abejoti šiuolaikinės Bažnyčios misija. Ne kartą girdime sakant: tikiu Kristų, bet nepripažįstu Bažnyčios. Mūsų dienų liberalaus krikščionio požiūrį į Bažnyčią išreiškia vienur kitur girdimi šūkiai: Jėzui – taip! Bažnyčiai – ne! Tai daugelio mūsų laikų krikščionių neribotos laisvės pagunda, kelianti klausimą, kas yra Bažnyčios tapatybė. Jonas kadaise suabejojo Kristumi, nematydamas jo karališkosios didybės, o mes dažnai abejojame savo Bažnyčia nematydami jos žemiškosios galybės.

Kas gi yra toji Bažnyčia? Ar tai ne Kristaus kūnu maitinama Dievo tauta? Deja, naujojo amžiaus vaikams reikia kitokios Bažnyčios, tokios, kuri prisitaikytų prie jų naujojo amžiaus neapibrėžtų vizijų. Ar pagrįstas mūsų laiko žmonių noras turėti Jėzų be Bažnyčios? Norėdami būti teisūs, privalome pripažinti, kad ne kas kitas kaip Bažnyčia amžių būvyje Jėzų išsaugojo mūsų dienoms. Ar šiandien dar kam nors rūpėtų Jėzus, jeigu Jis negyventų mūsų bažnyčiose, nebūtų jos atstovų skelbiamas, nebūtų Jo kūnu maitinamasi? Kristui bei jo apaštalams Bažnyčia ir Kristus yra viena. Pats Kristus save pavadino vynmedžiu, prie kurio prigludusios šakelės. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4).

Tvirčiausias Bažnyčios tapatybės laidas yra jos ryšys su Kristumi. Šv. Paulius rašo: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (1 Kor 12, 12). Tiesa, anaiptol ne visi Bažnyčios nariai yra šventi, bet pati Bažnyčia aiškiai suvokia, kad jai priklauso ne tiktai šventieji, bet ir nusidėjėliai. Pasak Kristaus palyginimo, Bažnyčios dirvoje auga kviečiai ir raugės drauge. Kitu atveju Kristus moko, kad į žvejų tinklą patenka ne tiktai geros žuvys, bet ir blogos. Šv. Augustinas, aptardamas Bažnyčios žemišką būvį, rašė: „Dar yra naktis“. Pats Augustinas mums yra gražiausias pavyzdys, kaip nusidėjėlis, ilgai klaidžiojęs pasaulio klystkeliais, Bažnyčios prieglobstyje gali tapti visai nauju žmogumi. O ne! Nuodėmingi Bažnyčios nariai nemažina jos šventumo. Atsakyk sau, kaip tu jaustumeisi tokioje Bažnyčioje, kur šventumas jau būtų įgyvendintas iki galo? Kaip tu, iš prigimties linkęs į nuodėmę, pasijustum tarp šventųjų, neturinčių jokių žmogiškųjų silpnybių, kaip tu atskleistum savo sąžinę kunigui, kuris nežinotų, kas yra nuodėmė?

Bažnyčia jau 2000 metų keliauja dulkinais žemės keliais. Ar reikia stebėtis, kad jos rūbas yra sudulkėjęs, kad jos veidas raukšlėmis išvagotas. Bet ji išlieka ta pati Kristaus įsteigta Bažnyčia. Apaštalus jis pasirinko ne išminčius, ne mokslo žvaigždes, bet paprastus vėjo ir saulės nugairintus žvejus. Tokia Bažnyčia liko ir šiandien. Jai vadovauja palinkęs senelis, vyskupais ji renkasi ne mokslo įžymybes, šventaisiais skelbia ne istorijos korifėjus. Ji paprasta, visiems prieinama ir kaip niekas kitas linki mums Kristaus atneštos taikos ir ramybės.

Kadaise Bažnyčią mes vadindavome motina. Ar netinka jai ir šiandien šis vardas? Argi ji nėra mūsų motina, susirūpinusi dėl kiekvieno mūsų neatsargaus žingsnio, dėl kiekvieno melagingai ištarto žodžio, dėl kiekvienos pavojingos draugystės? Mylėkime savo Bažnyčią, nežiūrėdami jos vaikų klystkelių. Katalikas priima Bažnyčią tokią, kokia ji yra, nes tokioje Bažnyčioje jis mato Dievo šventumo, teisingumo ir gerumo reiškimąsi.

Parengė V. S.

baznycioszinios.lt