Geroji Naujiena: „Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo“

Geroji Naujiena: „Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo“Ezdras skaitė iš Įstatymo knygos, ir žmonės suprato

Septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą į susirinkimą, kurin susiėjo vyrai ir moterys bei visi galintys suprasti. Nuo ankstaus ryto iki vidudienio, aikštėje prie Vandens vartų, Ezdras skaitė iš knygos vyrams ir moterims bei tiems, kurie galėjo suprasti. Visa tauta atidžiai klausėsi skaitomo Įstatymo. Rašto mokovas Ezdras stovėjo ant medinės, tam tyčia įrengtos pakylos. Ir atskleidė Ezdras knygą visų akyse; mat jis stovėjo aukščiau už susirinkusią tautą. Jam knygą atskleidus, visi atsistojo. Tuomet Ezdras pašlovino Viešpatį, didįjį Dievą. Visi, iškėlę rankas, atsiliepė: „Amen, amen!“ Paskui nusilenkė, puolė prieš Viešpatį žemėn ir veidu lietėsi žemės.

Ezdras skaitė iš Dievo Įstatymo knygos skyreliais, o levitai juos aiškino, taip kad žmonės galėjo suprasti, kas buvo skaityta. Paskui valdytojas Nehemijas, kunigas bei Rašto mokovas Ezdras ir žmones mokiusieji levitai visai tautai paskelbė: „Šiandien yra šventė Viešpaties, jūsų Dievo, garbei. Neliūdėkite ir neverkite!“ Mat išgirdę Įstatymo žodžius, visi žmonės pravirko. Ir tarė jiems Ezdras: „Eikite, gerai pavalgykite ir išgerkite saldaus vyno! Šio to pasiųskite ir tiems, kurie patys nieko neturi, nes šiandien yra šventė Viešpaties garbei. Nebūkite susirūpinę, nes džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė!“ (Neh 8, 2–6. 8–10)

* * *
Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas:
jis dvasią gaivina. 
Pasakymas Viešpaties tvirtas, 
išminties moko varguolį. –

Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras, 
akims duoda šviesybę. –

Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri, 
visi aliai vieno teisingi. –

Mano kalbos ir mano mintys tave tepasiekia,
Viešpatie, tau tebūna malonios –
tau, mano uolai, vaduotojui mano. – (Ps 18, 8–10. 15)

* * *
Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai

Broliai! Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nežiūrint daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.

[Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“. Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai saugomi su didesniu padorumu, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.]

Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai.

[Ir tuo būdu Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos… Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ar visi turi gydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai?] (1 Kor 12, 12–30)

Šiandien išsipildė šie Rašto žodžiai

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas. (Po keturiasdešimties dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1, 1–4; 4, 14–21)

* * *
Visagali amžinasis Dieve, tvarkyk mūsų kelius pagal savo valią, kad sekdami Tavo mylimojo Sūnaus pavyzdžiu, pereitume žemę, darydami gera. Tegul atneša Jėzus, Tėvo atsiųstasis, akloms dvasioms šviesą; teišlaisvina Jis nusidėjėlius, demono belaisvius; tepagelbsti kiekvienam prislėgtam žmogui ir tesuteikia engiamiems krikščionims laisvę. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: nušviesk savo šviesa mūsų pasirinkimus, kad nebevaikščiotume tamsybėse, kad įveiktume susiskaldymus ir patirtume iš Dievo ateinantį džiaugsmą. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kardinolas Karolis Žurne († 1975). Kristaus Kūnas

Dievas, kuris yra visagalis ir be galo geras, niekada nebūtų leidęs pražūti nekaltumo būsenai, jeigu savo galybės ir meilės gelmėse nebūtų palikęs galimybės išdaiginti iš sukūrimo pasaulio griuvėsių, kurio regimoji galva buvo tyras kūrinys, atpirkimo pasaulį, žinoma, tragišką, bet iš esmės geresnį, kurio regimoji galva bus Žodis, tapęs Kūnu. Kiek antrasis Adomas pranoksta pirmąjį, tiek atpirkimo pasaulis pranoksta sukūrimo pasaulį. Tas atpirkimo pasaulis vėliau bus atbaigtas Kristaus šlovės šviesoje; jis pradeda formuotis šioje žemėje, kitą dieną po nuopuolio, Kristaus kryžiaus Kraujyje.

Prieš tapdama naujo Kristaus šlovėje surinkto pasaulio pilnatve, Bažnyčia yra Kristaus kryžiuje surinkto naujo pasaulio pirmienos. Bažnyčios tėvams ir teologams, besigilinantiems į Raštą, Bažnyčios slėpinys, labai besiskiriantis nuo nekaltumo būsenoje esančios Dievo tautos slėpinio, iškyla kaip atperkančio Įsikūnijimo slėpinio išsiskleidimas.

Kristus sutaikina dangų ir žemę dvejopu tarpininkavimu, į kurį Bažnyčia – jo Kūnas – bus visiškai įsitraukusi: tarpininkavimas užtarimu, kuris kyla dangaus link, ir [Dievo malonių] kreipimo tarpininkavimas, kuris leidžiasi pasaulio link. Tasai, kuris savo žmogiškumo veiksmais garbina, maldauja, nusipelno, atsiteisia, atperka pasaulį (kylantis tarpininkavimas), – tai įsikūnijęs Žodis. Nuo jo begalinio ir dievažmogiško maldavimo priklauso visos Bažnyčios maldavimas ir visų tų, kurie iš arti ar iš toli, sąmoningai ar nesąmoningai, praeityje, dabartyje ar ateityje, tam tikru pagrindu yra šios Bažnyčios nariai. Kristaus užtarimas sutelkia į save visos žmonių giminės maldavimą, idant kildamas aukštyn neštų jį savyje. Taigi, turėtume sakyti, jog visa Bažnyčia su Kristumi tam tikru būdu sudaro vieną maldaujantį asmenį, atperkantį Kristuje – galvoje, ir gali tapti bendraatperkančiu Bažnyčioje – Kūne.