Dovydo valdžią Viešpats sutvirtins
Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam teikė ramybę su visais jo priešais aplinkui. Taigi karalius ir tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“. Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats su tavimi“.
Tačiau tą naktį Viešpats kalbėjo Natanui: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: ‘Tai sako Viešpats: Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau? Tave aš paėmiau iš ganyklos nuo bandos, kad būtum vadovas mano tautai Izraeliui. Visuose tavo žygiuose aš buvau su tavim. Visus tavo priešus sunaikinau tavo akyse ir išgarsinau tavo vardą, kaip vardą žemės didžiūnų.
Savo tautai Izraeliui parūpinau vietą ir įkurdinau ją, kad saugiau galėtų savo vietoje gyventi ir nebekęstų baimės, kad nedorėliai jos nebespaustų kaip anksčiau, tais laikais, kada savo tautai Izraeliui aš paskyriau teisėjus. Tau suteikiau ramybę su visais tavo priešais. Tad Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs. Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus. Tavo namai ir valdžia mano globojami tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas’“ (2 Sam 7, 1–5. 8–12. 14. 16).
Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk parašyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė.
„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’.
Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt’.
Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų“ (Ps 88, 2–5. 27. 29).
Broliai! Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, – vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen (Rom 16, 25–27).
Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai, tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė (Lk 1, 26–38).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Tėvą malonės pažinti Jo valią ir drąsos jai tarti TAIP – tegul mūsų gyvenimas liudija mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas suteiktų tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildytų mūsų kasdienybę neišblėstančios vilties. Teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo. Ir teapšviečia išminties Dvasia valdžios žmones ir įstatymų leidėjus, kad jie vestų savo tautas teisumo takais.
Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
************
Sigitas Tamkevičius. Atnaujinkime santykį su Dievu
4 Advento sekmadienis
Priartėjome prie šv. Kalėdų slenksčio. Ar sėkmingai jį peržengsime ir džiaugsmingai švęsime Jėzaus Gimimą, ar prie jo sustosime su kalėdinėmis dovanėlėmis šiemet tik šeimos ratelyje, tai priklausys, koks yra mūsų santykis su Dievu.
Žmogus yra laisvas ir gali visiškai atmesti Dievą, tarsi jis neegzistuotų; maža to, gali net pats bandyti stoti į Dievo vietą. Vienas mūsų dienų ateistas savo knygoje „Žmogus dievas“ teigia, kad Dievas neegzistuoja, o žmogus, panašiai kaip beždžionė ar kiti gyviai, neturi jokios sielos ir kad dar mūsų amžiuje bus sukurti tokie protaujantys robotai, jog jais žmogus valdys ne tik žemę, bet ir Visatą – bus kaip Dievas.
Gundytojas žmonijos aušroje įtikinėjo pirmuosius tėvus neklausyti Dievo; žadėjo, jei paklausysią jo, būsią kaip dievai. Dievais norėjo būti ir komunizmo kūrėjai, ir matėme, kokį rojų sukūrė žemėje. Šiandien tokiais dievais nori tapti siekiantieji absoliučios laisvės, kurios nevaržytų net prigimtinis įstatymas.
Kita dalis žmonių neneigia Dievo buvimo, bet santykis su juo yra labai miglotas. Jie tiki, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, bet gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų ir su juo nepalaiko jokio santykio. Dažniausiai šių žmonių gyvenime pilna įvairiausių prietarų; neatsitiktinai internetiniai portalai nestokoja astrologinių pranašysčių. Jei nebūtų poreikio, tokių „pranašysčių“ niekas nereklamuotų.
Lietuvoje dauguma žmonių tiki į vieną Triasmenį Dievą. Jie priima Evangeliją, meldžiasi, tačiau jų maldos dažnai susideda tik iš prašymų: Dieve, duok sveikatos, padėk bėdoje, globok vaikus ir pan. Jie būna laimingi, kai įvyksta tai, ko prašė, ir nelaimingi, jei jų prašymai lieka be atgarsio. Jie norėtų, kad Dievas jiems tarnautų – išpildytų visus norus. Iš tikrųjų žmogus turi tarnauti Dievui, o ne atvirkščiai.
Pagaliau yra tikinčiųjų, kuriems gražiausiai atstovauja Švč. Mergelė Marija. Evangelija pasakoja apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mariją. Dangaus pasiuntinys ją pasveikino ir paskelbė žinią, jog Marija pagimdys sūnų, kuris vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi, ir jo viešpatavimui nebus galo (plg. Lk 1, 26–38). Marija, išsiaiškinusi, kaip tai įvyks, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“
Marija nesiaiškino, ką reikš buvimas Aukščiausiojo motina – ar jos gyvenimo kelias bus gėlėmis, ar erškėčiais nuklotas; ji pasitikėjo Dievu ir besąlygiškai priėmė jo valią. Evangelija pasakoja, ką teko išgyventi Marijai, kai ji lydėjo Sūnų į Golgotą ir buvo jo kančios bei mirties ant kryžiaus liudininke. Panašus į Mariją turėtų būti kiekvienas krikščionis – nuoseklus Jėzaus sekėjas.
Palaimintasis Teofilius Matulionis, turėdamas karčią sovietinių lagerių patirtį, pokario metais nesuabejojo tvirtai ginti Bažnyčios teises, nors aiškiai žinojo, kad už tai reikės skaudžiai sumokėti. Septynerius metus vyskupas praleido Vladimiro kalėjime ir bausmės laikui pasibaigus negalėjo tarnauti kaip Kaišiadorių vyskupijos ganytojas.
Po kelių dienų švęsime Jėzaus Kristaus Gimimo šventę. Sąmoningiems tikintiesiems šv. Kalėdos yra didelio džiaugsmo šventė: Dievas regimu būdu ateina į žmonijos istoriją, kad prikeltų žmogų iš nuodėmės ir padėtų jam gyventi tiesoje bei meilėje. Jėzus ateina į mūsų tarpą ne tam, kad panaikintų kančią, bet kad sutinkami kryžiai ir kryželiai vestų mus į amžinąjį gyvenimą.
Linkiu visiems sulaukti Jėzaus Gimimo šventės panašiai, kaip Jo gimimą pasitiko Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas. Be savo meilės jie neturėjo nieko, kuo būtų galėję apdovanoti gimusį dieviškąjį Kūdikį; jų didžiausia dovana buvo tik pasiryžimas visur ir visada vykdyti Aukščiausiojo valią. Per šv. Kalėdas ir mes padovanokime Betliejaus Kūdikiui panašią dovaną.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
