Geroji Naujiena: „Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai“

Geroji Naujiena: „Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai“ Viešpats yra Dievas, ir nėra jokio kito

Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo: „Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva? Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant? 

Todėl tu šiandien žinok ir įsidėk sau į širdį: tik Viešpats, tik jis yra Dievas viršuje danguje ir apačioje žemėje, ir nėra jokio kito. Todėl tu laikykis jo įstatymų bei nuostatų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, kad tau ir tavo vaikams po tavęs gerai klotųsi ir ilgai išgyventum krašte, kurį visam laikui Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda“. (Įst 4, 32–34, 39–40)

* * *

Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko

Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. –

Dievo žodžiu dangus atsirado,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado. –

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. –

Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – (Ps 32, 4–6. 9. 18–20. 22)

* * *

Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“

Broliai! Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. (Rom 8, 14–17)

* * *

Krikštykite juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16–20)

Švenčiausios Trejybės iškilmėje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, įtraukime į savo maldą ir šv. Augustino (354–430), vyskupo ir Bažnyčios Mokytojo, gyvenimo saulėlydyje ištartus žodžius: „Kur meilė, ten ir trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“. Ir susivokimą: „Pažinsi Trejybę, jeigu pažinsi Meilę“.

Būdami paženklinti Šventosios Dvasios jėga ir drąsa, kartu su Bažnyčia išpažįstame – kiekvienas Švč. Trejybės Asmuo yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“.

Didysis slėpinys

Garsusis mąstytojas B. Paskalis, jaudamas artėjančią mirtį, atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie stalo ir drebančia ranka užrašė savo tikėjimo išpažinimą, kuris po jo mirties buvo rastas liemenės kišenėje.

Štai jo užrašyti žodžiai:

„Pusė dvyliktos. Esu Dievo akivaizdoje. Tikiu. Tikiu į Dievą. Mano Dievas nėra teologų nei žemės mokytojų Dievas. Mano Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas: yra Apreiškimo Dievas. Mano Kristus yra Evangelijos Kristus. Tikiu jį, kaip jis save apreiškė“ (Plg. L. Tulaba. Pamokslai A. P. 247).

Šiame tikėjimo išpažinime kalbama ne tik apie Dievą, bet ir apie Dievo Sūnų.

Šiandien, Švč. Trejybės sekmadienį, prisiminkime kertinę mūsų tikėjimo į Triasmenį Dievą tiesą.

Senojo Įstatymo knygose nerandame aiškaus liudijimo apie triasmenį Dievą. Tam dar nebuvo atėjęs laikas. Juo labiau kad Izraelis buvo apsuptas galingų, pagoniškų, daugelį dievų garbinančių tautų. Triasmenio Dievo išpažinimas lengvai galėjo išsigimti į politeizmą. Vis dėlto Senojo Testamento Dievas yra gyvas Dievas, mylintis Dievas, apsireiškęs Abraomui, Mozei, kalbėjęs per pranašus. Ypač jautriai išreiškia savo tikėjimą karalius Dovydas savo psalmėse. Jis visus skatina teikti Dievui garbę: „Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys“ (Ps 97). „Visos šalys, džiūgaukit Dievui, jam tarnaukite linksmos, jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! Jis tikras Dievas, žinokit! Jis mus sukūrė, esam jo žmonės, esam jo liaudis, jo kaimenės avys“ (Ps 99).

Naujajame Testamente nuo pat pirmųjų puslapių aptinkame Švč. Trejybės asmenis. Dar Kristus nebuvo užgimęs, o šio slėpinio spindulys jau pasiekė žemę. Antai angelas apreiškia Marijai, kad ji būsianti Dievo Motina: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 31–32). Čia pirmą kartą žmonėms atskleidžiama, kad Dievas turi amžinąjį Sūnų, kuris iš Marijos gaus savo žmogiškąją prigimtį. Kai Marija nustebusi klausia, kaip tai įvyks, angelas ją nuramina: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi“ (Lk 1, 35). Šiame dangaus pasiuntinio pasveikinime ne tik atsiskleidžia įsikūnijimo slėpinys, bet ir išvardijami visi trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys. Kalbama apie Aukščiausiąjį, apie Aukščiausiojo Sūnų, apie Šventąją Dvasią.

Antrą kartą Švenčiausioji Trejybė žmonėms apsireiškia, kai Jėzus krikštijosi Jordano vandenyse. Evangelistas Lukas, rūpestingai tyrinėjęs Jėzaus gyvenimą, mums liudija: „Kai visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’“ (Lk 3, 21–22). Šiame pirmajame viešame Jėzaus pasirodyme dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė.

Skirdamasis su apaštalais Jėzus dar kartą primena Triasmenį Dievą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).

Nuo pat pirmųjų dienų krikščioniškajame pasaulyje Trejybės tiesa laikoma kertine tikėjimo tiesa. Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste“.

Krikščionių religinėje praktikoje matome įvairumą, kylantį iš bendravimo su vienu ar kitu asmeniu. Kartais mums patiems neaišku, į kurį asmenį labiau dera kreipti savo pamaldumą? Atsakymas čia vienas: visi trys Asmenys yra pasirengę atsiliepti atpirktam žmogui. Pamaldumas vienam ar kitam asmeniui gali priklausyti ir nuo amžiaus, ir nuo pašaukimo, ir kitų aplinkybių. Tarkime jaunuolis turi gerą tėvą, kurį myli ir gerbia. Suprantama, kad jis jaus didesnį pamaldumą savo dangiškajam Tėvui. Jis su meile kalbės „Tėve mūsų“ ir pasitikės savo dangiškuoju Tėvu, be kurio plaukas nekrinta žemėn.

Ruošdamasis palikti pasaulį Kristus žada Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Mūsų įžymusis tiesos ieškotojas St. Šalkauskis jautė didelį pasitikėjimą Šventąja Dvasia. Jis manė, kad Šventosios Dvasios globa ir parama ypač reikalinga mūsų dienų žmogui, ieškančiam sau dvasinės atramos.

Vis dėlto tiesiausias mūsų kelias į Dievą yra per Dievo Sūnaus asmenį, kuris pats tapo žmogumi, įsikūnijo ir nepakartojamu būdu atskleidė mums Dievo meilę. Kai Pilypas Jėzų prašė parodyti Tėvą, Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Iš tiesų Dievas pasirinko tobuliausią būdą save apreikšti savo mylimiems žmonėms. Dievo Sūnaus asmenyje prieš akis turime ne tiktai Antrąjį Trejybės asmenį, bet ir tobuliausią žmogų, žavintį savo kilnumu ir šventumu. Kur galėtume rasti kilnesnį, labiau vertą sekti idealą? Savo dieviškąja asmenybe jis daugybei tikinčiųjų tampa gyvenimo įprasminimu. Gyvendamas žmogišką gyvenimą, kalbėdamas žmonių žodžiais, jis mums tapo ir kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Kas šį kelią suranda, suranda viską. Ypač į glaudžius santykius su juo sueiname dalyvaudami jo Eucharistinėje puotoje, priimdami jo kūną ir kraują.

Nesvarbu, prie kurio Švč. Trejybės asmens besiglaustume, artėtume prie visų trijų asmenų – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jie visi yra viena.

Jau praėjo 2000 metų, kai pirmą kartą žmonijai buvo apreikštas Švč. Trejybės slėpinys, bet himną Švč. Trejybei gieda visi amžiai, visas kosmosas, visi gyvieji ir negyvieji tvariniai, žmonės ir angelai. Himną Trejybei gieda visa matoma ir nematoma Kristaus Bažnyčia.

Parengė V. S.

baznycioszinios.lt

tiesos.lt