Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu
Pranašas sako: „Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų. Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina sodinius, taip Viešpats apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje“. (Iz 61, 1–2a. 10–11)
Mano siela džiūgauja Dievu manuoju
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. –
Nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso. –
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą. – (Lk 1, 46–50. 53–54)
Jūsų dvasia, siela ir kūnas tebūna išsaugoti Viešpaties atėjimui
Broliai! Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! Pats ramybės Dievas pilnai jus tepašventina ir teišsaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 Tes 5, 16–24)
* * *Jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate
„Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)
Trečiąjį Advento sekmadienį, tradiciškai vadinamą džiaugsmo sekmadieniu, apaštalas Paulius mus ragina: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ Laukdami susitikimo su Ištikimuoju, dalykimės šiuo tikėjimo džiaugsmu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi ir už Lietuvą Tiesoje: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo, tesuteikia drąsos ir ramybės sieloms, sutrikdytoms abejonių ir prieštaravimų – tenušviečia jas savo Viltimi.
Prašome Tavo gailestingumo ir tiems mūsų broliams, seserims, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia jų ir mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.
Duok, Viešpatie, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji ir vėl namo sugrįžtų, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.
Melskimės ir už mūsų ganytojus – tegul jie liudija Tavo Šviesą, o jų darbai teduoda gausų derlių. Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – tegul jie veda tautas teisumo takais ir sėja taiką.
Dieve, laimink mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, pastangas išgirsti Jo balsą ir ištikimai skelbtume šviesą, kad atmetę nevilties ir nemeilės kultūrą, eitume į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Augustinas Beikeris († 1641). Be paliovos melskitės!
Malda yra tobuliausias ir dieviškiausias veiksmas, kokį tik įstengia atlikti protinga siela. Įgyvendinti šį vienintelį esminį veiksmą ir yra tikslas, dėl kurio siela buvo sukurta, nes tik maldoje siela susivienija su Dievu. Ir todėl malda yra reikalingiausia iš visų kitų veiksmų bei priedermių.
Kalbėdami apie tokį reikalingumą galime sakyti, jog: 1) tiktai maldoje mes susijungiame su Dievu, mūsų galutiniu tikslu, o kai esame atsiskyrę nuo Jo ir užsisklendę savyje, tada randasi pagrindinės mūsų negandos; 2) per maldą yra gaunama, įtvirtinama bei atrandama malonė ir visas gėris; kadangi Dievas yra visokio gėrio šaltinis, visas gėris ir ateina per Jį tik meldžiantis; 3) tik per maldą pašventinami visi geri išoriniai dalykai, kad taptų mums palaiminimais; 4) malda lavina visas dorybes, nes visi geri darbai yra antgamtiškai nuopelningi tik tuomet, kai kyla iš vidinio sielos judesio, keliant ir kreipiant ją į Dievą (ir šis judesys yra malda); taigi visa, kas daroma, išskyrus maldą ir maldos skatinamus veiksmus, yra tik truputį geriau už grynosios gamtos veiksmą; 5) nėra jokio kito veiksmo kaip malda, kuris taip nederėtų su nuodėme; galėtume skęsdami nuodėmėse duoti išmaldą, pasninkauti, kalbėti brevijorių, priimti šv. Komuniją, paklusti savo vadovams ir t. t., tačiau neįmanoma išlaikyti tikrosios sielos maldos ir toliau sąmoningai gyventi nuodėmės kaltėje, nes per maldą atsivertusi ir su Dievu susivienijusi siela negali tuo pat metu būti nusigręžusi bei atsiskyrusi nuo Jo; 6) artėdami prie Dievo vien per maldą esame iškeliami virš visų nelaimių, nes be maldos mažiausioji neganda priblokštų mus; todėl malda yra tikrasis vaistas nuo visokių sielvartų, kaltės jausmų, graužaties ir t. t.
