Geroji Naujiena: Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų (Mk 10, 45)

Geroji Naujiena: Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų (Mk 10, 45)Jis savo gyvybę aukojo už nuodėmes

Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus jų kaltę. (Iz 53, 10–11)

* * *

Viešpatie, būki tu mums gailestingas,  mes gi taip tavim tikim

Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas. 
Brangi jam teisė ir teisingumas, 
o jo malonių pilna yra žemė. –

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės. 
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo 
ir bado metu pamaitina. –

Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas. 
Viešpatie, būki tu mums gailestingas, 
mes gi taip tavim tikim. – (Ps 32, 4–5. 18–19. 20 ir 22)

 

* * *
Su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonių sosto

Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku. (Žyd 4, 14–16)
Žmogaus Sūnus atėjo, kad savo gyvybės kaina daugybę išpirktų

Prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. 
Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ 
Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ 
Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ 
Jie sako: „Galime“. 
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs taipogi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje – tai bus tiems, kuriems paskirta“. 
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo jiems savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“. (Mk 10, 35–45)

* * *
Dieve, melsdami Tavo išminties tinkamai atsiliepti į Tavo kvietimą tarnauti išgydyk mūsų troškimus – tegul tavoji tiesa ir meilė apvalo juos ir sugrąžina į mūsų širdis džiaugsmą sutikti Tave kiekviename, duok, kad priimtume savo, Dievo vaikų, laisvę – laisvę nuo nuodėmės ir nemeilės – kaip Tavo dovaną ir ja dalytumės.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Viešpats mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišgydo ją nuo susipriešinimų, užsidarymo savy. nevilties. Duok, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, skelbtume Tavo Žodį – atsivertimo malonę – ir juo gyventume. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Šv. Vincentas Paulietis († 1660). Kas panorės būti pirmas…

Iš to, kas buvo pasakyta šiandien ir praėjusį penktadienį, mane labiausiai sujaudino tai, ką kalbėjo apie mūsų Viešpatį, kuris yra tikras viso pasaulio valdovas ir vis dėlto tapo paskutinis iš visų, žmonių išjuoktas ir paniekintas, visur, kur tik buvo, užėmęs paskutinę vietą.

Galbūt jūs manote, mano broliai, kad kas nors yra labai kuklus ir kad jis labai nusižemino užimdamas paskutinę vietą? Tai ką! Žmogus nusižemina užimdamas mūsų Viešpaties vietą?

Taip, mano broliai, mūsų Viešpaties vieta yra pati paskutinė. Tas, kuris geidžia valdyti, negali turėti mūsų Viešpaties dvasios; šis dieviškasis Išganytojas juk atėjo į pasaulį anaiptol ne tam, kad jam tarnautų, bet pats kitiems tarnauti (plg. Mt 20, 28). Jis puikiai tai darė ne tik tuo metu, kai buvojo su savo tėvais ir pas asmenis, kuriems patarnavo, kad užsidirbtų pragyvenimui, bet net, kaip pastebėjo daugelis šventųjų Tėvų, tuo laiku, kai apaštalai buvojo su juo, kai jis savo rankomis patarnavo jiems mazgodamas jiems kojas, leisdamas pailsėti pavargus.

Pagaliau jis barė savo apaštalus, tarpusavyje besiginčijusius, kuris iš jų esąs pirmasis, sakydamas jiems: „Reikia, kad tas, kuris nori būti pirmas, taptų paskutinis ir visų kitų tarnas“ (plg. Mt 20, 26–27). Supraskite gi, mano broliai, tuos, kurie trokšta būti išaukštinti ir valdyti kitus, yra apsėdusi prakeiktoji puikybės dvasia.

Negalėčiau geriau apibūdinti tos apverktinos būsenos, kaip tik sakydamas, kad šie asmenys yra apsėsti velnio; nes velnias yra puikybės, kurios jie apimti, tėvas. O mano Dieve, kai menka dvasia yra nusiritusi iki to, kokia tai nelaiminga būsena, kokios didelės užuojautos ji verta!…

 

* * *
Mons. Artūras Jagelavičius. „Tarp jūsų yra ne taip!“ (Mk 10, 43)

Šio sekmadienio Evangelija mus perspėja, kad nepapultume į garbės ir galios troškimo pinkles.

Dažnai žmonės labai trokšta išgarsėti: kad apie juos rašytų laikraščiai, juos rodytų televizija, į aukštą postą paskirtų, nes ten prestižas ir pinigai. Odisėjui buvo lengviau praplaukti pro dainuojančias sirenas, nei žmogui atsilaikyti prieš garbės troškimo pagundą. Ir ne vienas, pamynęs teisingumą, moralę ir garbę, lipa per galvas į galingesnę ir sotesnę vietą. Deja, daugeliu atvejų galia ir prestižas brangiai kainuoja: tenka atsisakyti savo interesų, įsitikinimų, principų, išduoti save ir Dievą.

Todėl Evangelijos žodžiai darosi vis kietesni. Vieną po kito Jėzus daužo savo mokinių susikurtus stabus, jų valdžios, didybės, šventumo pretenzijas. Autoriaus ironija negailestinga: tie, kurie tariasi esą pašaukti, išaukštinti ir stovintys teisingame kelyje, iš tiesų nesupranta ir nepažįsta savo Mokytojo.

Ko prašė šie du broliai apaštalai? Ar pirmos vietos danguje? Argi danguje yra pirmos ir antros vietos? Iš tikrųjų Jokūbas ir Jonas nerezervavo sau pirmų vietų danguje, bet pirmas vietas žemėje, nes jie Kristaus Karalystę ir Jo mesijiškumą suprato labai žemiškai. „Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; apvaldyti save yra geriau, negu užkariauti miestą“ (Pat 16, 32).

Jokūbas ir Jonas galvojo tik apie save, o Jėzus galvoja apie kitus, apie daugelį, apie žmoniją. Šie du apaštalai žmogaus didingumą supranta vien vertikaliai – asmeninė karjera, aukštas postas; Išganytojui tikrasis asmens didingumas yra horizontalus, tarnaujantis kitiems. Du apaštalai tegalvojo apie savo gerovę ir ir išdalijimas vargšams ir elgetoms: daug žmonių taip darė iki Kristaus gimimo, vieni iš meilės žmonėms, kiti iš tuščios garbės ir noro pasirodyti. Tad kas nauja pasigirsta iš Jėzaus lūpų? Tai, kad savo sielą reikia išlaisvinti nuo godumo ir gobšumo demono. Senieji geradariai atsisakydavo išorinių daiktų, bet dažnai vidumi taip ir likdavo prisirišę prie turto. Labdara užsiiminėjo iš puikybės, tuščios garbės, išdidumo ar net paniekos neturtingiesiems. Kristus mus moko nuoširdaus ir artimą mylinčio dosnumo. karjerą, Jėzus – apie tarnavimą visiems, apie žmonių tarpusavio solidarumą. Atrodo, kad šiedu apaštalai įsivaizdavo buvimą šalia Jėzaus kaip maudymąsi Išganytojo šlovės spinduliuose.

Vis dėlto nepaisydamas mokinių aklumo Jėzus juos priima ir myli. Jeruzalės kelyje Viešpats augina ir ugdo savo mokinių bendruomenę. Evangelistas Morkus, nuolat pabrėždamas Jėzaus ir apaštalų „nesusikalbėjimą“, greta rodo, kas yra tikroji Kristaus mokinystė ir kokia jos kaina.

Dabar Jėzaus ir jo mokinių kelionė į Jeruzalę pasiekia kulminaciją. Mokytojas ką tik trečią kartą pranašavo apie savo kančią ir mirtį. Evangelistas smulkiai mini visas būsimosios dramos detales. Žmogaus Sūnus bus atiduotas pagonims, išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas ir nužudytas. Mus, ko gero, sudomina tokia Jėzaus aiškiaregystė: jis mato visa, kas jo laukia. Nurodo net laimingą šios istorijos finalą – prisikėlimą. Tačiau Evangelija niekada nežaidžia Jėzaus gebėjimu įsiskverbti į paslapčių sritį, nuspėti ateities įvykius. Žmogaus Sūnus nėra aiškiaregys ir burtininkas. Ir nemanykime, kad jis su optimistiška šypsena žygiuoja sostinėn žinodamas, kad Golgota bus tik laikinas nemalonumas jo garbės ir triumfo kelyje.

Netrukus Alyvų kalno malda parodys jo tikrą žmogiškąjį trapumą kančios ir mirties akivaizdoje. Maža to, ant kryžiaus evangelistas Morkus jį vaizduos silpną ir apleistą. Užuot vaizdavusi Jėzų kaip nepalūžusį ir nepabūgusį gresiančios mirties didvyrį, Evangelija jo pašaukimą susieja su aukos avinėlio dalia. Jėzus žino svarbiausią dalyką – jo atiduota gyvybė bus išpirka už daugelį. Čia ir vėl blyksteli Morkaus ironija: apaštalai iš Mesijo tikėjosi išaukštinimo tik sau, savo siauram būreliui, o jis atiduoda save už daugelį. Net ir už tuos, kurie paskelbs jam mirties nuosprendį. Jokūbas ir Jonas geidė sėdėti Mesijo šlovės dešinėje ir kairėje. Bet kai Mesijas bus pakeltas į savo šlovę ant kryžiaus, vietoj apaštalų jam iš kairės ir dešinės atsiras du nusikaltėliai, drauge nukryžiuoti ir pakviesti dalyvauti Dievo Sūnaus išaukštinime.

Kitaip nei ankstesniajame Evangelijos pasakojime, mokiniai šįkart, regis, pajunta parako kvapą ir suvokia, kad jų Mokytojas ne šiaip sau vaidina liūdnojo veido riterį. Morkus pabrėžia, jog einantieji Jėzui iš paskos „stebėjosi“ ir „nerimavo“. Tačiau apaštalai ir toliau nesupranta, kodėl jų gyvenimas turi būti susietas su tragišku Mokytojo likimu. Zebediejaus sūnūs staiga tampa kaprizingais vaikais: „Mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie norės pasišildyti Mesijo šlovės spinduliuose. Jėzus ir šįkart gydo saviškių aklumą ir tuštybę: „Patys nežinote, ko prašote.“ Tie, kurie ryžtasi eiti drauge su Jėzumi Jeruzalės keliu, bus šaukiami gerti jo taurę ir priimti jo krikštą. Kitoniškos mokinystės, kitoniško priklausymo Mesijo Karalystei Evangelija nepripažįsta. Morkus vėl karčiai ironizuoja: kiti apaštalai supyksta ant Jokūbo ir Jono, mat jie pasijunta aplenkti ir nustumti į šalį.

Jėzaus atsakymas mokiniams vertas, kad jį išgirstume ir įsidėmėtume visi: „Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk net Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

Jėzaus mokinių bendruomenė, kurią augina ir ugdo Viešpats Jeruzalės kelyje, nebus panaši į pasaulio didžiųjų ir galingųjų susitelkimą. Žmogaus ir Dievo Sūnus, atėjęs kitiems tarnauti ir už kitus atiduoti gyvybės, ir savo sekėjams skiria mažųjų, silpnųjų, atmestųjų likimą. „Tarp jūsų yra ne taip!“ – šis Mokytojo sakinys palaimina įtampą tarp pasaulio ir krikščionių, su kuriais visuomet bus kas nors „ne taip“.

O jeigu krikščionys tik nuolankiai linkčioja ir pataikauja žemės galybėms, tikėdamiesi sau dovanų bei privilegijų, jeigu krikščionys, užuot tarnavę, patys gviešiasi valdžios ir aplodismentų, nesakykime, kad šitaip siekiama Dievo garbės ir Bažnyčios gerovės. Evangelistas Morkus dar kartą ironiškai nusišypsotų.

Ką iš tikrųjų reiškia krikščioniui būti šalia Jėzaus? Kai kurie atsistoja šalia Jėzaus, kai jiems norisi ką nors pasmerkti kaip nusidėjėlį; kiti – kai nori pasipuikuoti prieš kitus, lyg anas fariziejus šventykloje, dėkojantis Dievui, kad jis ne toks kaip kiti, „blogieji“. Tačiau mažai kas atsistoja šalia Jėzaus ant Golgotos kalno. Vieni gėdijasi būti šalia nuplakto ir erškėčiais vainikuoto Išganytojo, kiti – Jėzaus neturto ir nusižeminimo. Dar kiti, tapę pasaulio didžiūnais ir galingaisiais, atsisako Kristaus ir mano, kad tikėjimas į Jėzų yra tik laiko gaišimas; juk su Jėzumi nepasidarysi pinigų, karjeros, žemiškos laimės.

„Visa, kas pasaulyje yra didelio, ateina pro kentėjimų vartus“ (prel. A. Jakštas Dambrauskas). Tad Jėzaus pavyzdžiu ruoškimės ne garbei, ne aukštiems postams, bet darbui, vargui, kančiai, kryžiui, nes tik po kryžiaus bus prisikėlimas, po mirties – amžinasis gyvenimas, po kančios – garbė.

baznycioszinios.lt