Kovo 17-ąją ir vėl klausta „Ar dar gyva Deimantė?“ Kovo 17-ąją Simono Daukanto aikštėje Vilniuje vėl klausta: ar dar gyva Deimantė Kedytė? Vaikas, itin brutaliu būdu spec. paskirties daliniams talkinant išplėštas iš gimtųjų namų ir paverstas valstybės paslaptimi. Lietuvos valstybės vardu atliktas brutalus nusikaltimas prieš vaiką, apie kurio likimą štai jau 82 mėnesiai ne tik visuomenė, bet ir seneliai negauna patikimų duomenų.

Geroji Naujiena: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5)Dievas sudaro sandorą su ištikimuoju Abraomu

Išsivedė Dievas Abramą laukan ir tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti“. Ir jam pasakė: „Tokie skaitingi bus tavo palikuonys“. Abramas tikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisuman. Jis tarė jam: „Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos Uro, kad tau atiduočiau turėti šį kraštą“. Abramas paklausė: „Viešpatie, mano Dieve, iš ko man suprasti, kad jį nuosavybėn aš gaunu?“ Jam Viešpats atsakė: „Paskirk man trimetę karvę, trimetę ožką, trimetį aviną, taipogi purplelį ir balandžiuką“.

Visus tuos gyvulius Abramas papjovė, perkirto perpus ir puses išdėstė vieną prieš kitą; paukščių tačiau nedalijo. Tuomet skerdieną užpuolė plėšrieji paukščiai, bet juos Abramas nuvaikė. Saulėlydžiu Abramui užėjo alpumas, jį apėmė didelė, klaiki baimė. Nusileido saulė ir gūdžiai sutemo. Staiga atsirado rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas, kuriuodu perėjo tarp padalytos skerdienos. Anądien Viešpats sudarė su Abramu štai tokią sandorą: „Aš tavo palikuonims atiduosiu šį kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios upės – Eufrato“. (Pr 15, 5–12. 17–18)

* * *
Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano

Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
ko man bijotis? 
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? –

Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą,
būk man maloningas, mane išklausyki. 
Apie tave širdis man byloja: „Tu jo veido ieškoki“. 
Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau. –

Nuo manęs savo veido neslėpki,
savojo tarno rūsčiai šalin nevaryki. 
Tu mano pagalba – manęs neatmeski, 
manęs nepaliki, o Dieve, Gelbėtojau mano! –

Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė. 
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis, 
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – (Ps 26, 1. 7–9. 13–14)

 

* * *
Kristus padarys mus panašius į savo garbingąjį kūną

Broliai! [Visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Daugelis – apie juos aš ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas, ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu] mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia. Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, – tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji! (Fil 3, [17–19]. 20–4, 1)

 

* * *
Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė

Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.

Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.

O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28b–36)

 

* * *
Viešpatie, atsimainymo akimirką ant Taboro kalno leidęs mokiniams regėti Tavo šlovę, duok ir mums kaskart, kai kūno akimis matome pasaulį panyrant į nemeilės ir prievartos tamsą, gręžtis į Tave, kad žvelgdami į Tave, ant Kalvarijos kalno ant apreikštą Tėvo Meilę, atgimtume viltimi.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – gaivink, Viešpatie,  mūsų tautos tikėjimą, ugdyk negęstančią viltį ir uždek meilę Tiesai, kad tvirtai Tavyje stovėdami, Tavo artumu džiaugdamiesi ir laukdami savo malonės valandos skelbtume Gerąją Naujieną.

Melskime ir už tiesos ieškančius žmones: teapšviečia juos atsimainiusio Jėzaus šviesa! Dieve, prabilk į mūsų sąžines ir nuskaidrink dvasios žvilgsnį, teatmaino Tavo malonė mus visus, kad ir mes būtume panašūs į Tavo mylimąjį Sūnų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen

tiesos.lt