Gimtadienis yra ir laikas dovanoti dovanas. Čia mano dovana bičiuliams – ruošiamo straipsnio įvadas:
Socialiniuose tinkluose pasirodžius nuotraukai su vaikams skirta Gardėsio kepyklos bandele, ant kurios pavaizduotas vienaragis, užsiplieskė diskusija apie lobistinių LGBT grupuočių vykdomą etapinę ideologinę indoktrinaciją.
Bet mane labiau sudomino kitas klausimas: ar vienaragis iš tiesų yra LGBT bendruomenės atributas? O gal tai yra aproprijuotas (nusavintas) vaizdinys, panašiai kaip terminas „homofobija“ (juo psichologijoje buvo apibūdinama „iracionali žmonių baimė“), XX a. VII dešimtmetyje buvo paverstas socialine sąvoka, reiškiančia neigiamą nusistatymą LGBT asmenų atžvilgiu. Beje, taip sėkmingai, kad enciklopedijose net įrašų apie ankstesnę termino reikšmę nebeliko.
Taigi, ar vienaragis priklauso gėjams? Diskusijoje šia tema iš katalikų lūpų skambėjo du argumentai: pirmiausia, kad šv. Raštas kalba apie vienaragį, ir ne iš gerosios pusės. O taip pat kad Katalikų Bažnyčia yra uždraudusi vartoti šį simbolį vizualiniame mene.
Lietuviškame Senojo Testamento vertime į lietuvių kalbą vienaragio nėra. Tačiau vienaragio vaizdinys ne sykį sušmėžuoja lotyniškoje Biblijoje (Vulgatoje), ypač psalmėse. Pvz., 22 psalmė sako taip: „Salva me ex ore leonis et a cornibus unicornium humilitatem meam“ („Išgelbėk mane iš liūto nasrų, ir iš vienaragio nagų mano menkystę“ (Ps 22, 22) . Prelatas A. Rubšys šią vietą verčia kiek kitaip: „Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane!”. Panašiai yra ir su kitomis Rašto vietomis: ten, kur Vulgata mini vienaragį, pas prel. A. Rubšį, priklausomai nuo konteksto, vartojamas arba „buivolo“ (22 psalmė), arba laukinio jaučio (Skaičių 23, 22, 24, 8), arba stumbro (Job 9, 9-10), arba pirmagimio jaučio (Įst 33, 17) vaizdinys.
Vulgatoje vartojamas „vienaragis“ tikriausiai yra vertimo klaida. Beje, padaryta ne Senąjį Testamentą į lotynų kalbą išvertusio šv. Jeronimo, bet III a. pr. Kr. Hebrajišką Bibliją į graikų kalbą išvertusių žydų. Žydų Biblijoje devynis kartus yra minimas mįslingas gyvūnas re’em, tekste dažniausiai vartojamas kaip metafora išreiškiant stiprybę. Kai žydai vertė Bibliją į graikų kalbą, žodį re’em jie išvertė kaip „monoceros“, t.y. vienaragis. Po kelių amžių šv. Jeronimas, versdamas Bibliją į lotynų kalbą, rėmėsi Septuaginta ir panaudojo šio žodžio ekvivalentą unicornis. Kodėl? Čia visas detektyvas ir prasideda…“
Pirmiausia, reikia pradėti nuo to, kad Šv. Jeronimas Toroje minimo mįslingo gyvūno savo akimis nebuvo matęs (bent jau jam taip atrodė). Jis pasikliovė Septuagintos vertėjų versija. Kodėl? Priežastis labai paprasta: senovės graikai, skirtingai negu mes, manė, jog vienragis yra ne mitinė, bet reali būtybė. Graikas Ctesias, savo darbe „Indika“ („Apie Indiją“) aprašė gyvūną, galimai kilusį iš Irano, kuris atrodė kaip laukinis asilas su ragu. Gali būti, kad iš šio šaltinio vienaragis pateko į geografijos tėvu laikomo Plinijaus Vyresniojo veikalą „Gamtos istorija“ („Naturalis Historia“). Savo veikale jis aprašo, jog vienaragis (Monoceros) yra gyvūnas su vienu ragu. Jį Plinijus apibūdina kaip „labai nuožmų žvėrį“, „kuris turi arklio kūną, elnio galvą, dramblio kojas ir šerno uodegą. Plinijus tvirtina, kad „monoceros“ turėjo gerklinį garsą ir turi vieną beveik 0,9 m ilgio juodą ragą, išsikišusį nuo kaktos vidurio. Ir jo neįmanoma sugauti gyvo. Šiandien mokslininkai mano, kad taip jis apibūdino raganosį. (Rhinoceros unicornis).
Sekdamas Plinijumi, Jeronimas ir neabejojo, kad kalbama apie vienaragį. Ankstyvieji Biblijos vertimai iš graikų ir lotynų kalbų sekė Septugintos ir Vulgatos pavyzdžiu: pvz., vienaragis figūruoja protestantišku kanonu tapusioje Karaliaus Džeimso Biblijoje (1611).
Abejonė vienragio realumu pradėjo blėsti tik XVI a., kai Prancūzijos karalius gydantis chirurgas Ambroise Paré atmetė idėją, kad vienragio ragai turi kokį nors gydomąjį efektą, o visiškai išblėso XVII a. Moderni biblinė egzegezė pradėjo klausti, koks tai galėjo būti gyvis. Iki XX a. vidurio atsakymų buvo įvairių (tą rodo ir prelato A. Rubšios neapsisprednimas šiuo klausimu. Žydiško teksto kontekstas rodo, kad kalbama apie gyvūną, kuris pasižymi savo stiprybe ir nesutramdoma prigimtimi, todėl moderniuose vertimuose labiausiai paplito žodis „laukinis ožys“ (onyx)
Dauguma šv. Rašto tyrinėtojų šiandien sutaria, kad žydų biblijoje minimas mįslingas gyvūnas yra ne kas kitas, o tauras. Hipotezę, kad Bibijoje minimas gyvūnas yra tauras, iškėlė Johannas Ulrichas Duerstas (g. 1876 m.) – šveicarų zoologijos daktaras, daugelio priešistorinių galvijų ir arklinių šeimos tyrimų autorius. Jis atrado, kad hebrajiškas žodis Re’em yra akadų kalbos žodžio kongnatas (t.y. giminis žodis), etimologiškai susijęs su akadų kalboje vartotu žodžiu rimu, kuris reiškia taurą.
Taurai (lot. Bos primigenius) yra išnykusi dykaraginių žinduolių būrio, jaučių pošeimio gyvūnų rūšis, kurios istorija siekia Neolito laikus. Iš prijaukintų taurų kilo karvės. Jų atvaizdų galima rasti neolito žmonių piešiniuose (garsiosiose Lasko, Prancūzija, olose), o jų arealas Biblijos užrašymo laiku apėmė Aziją, Europą ir Šiaurės Afriką. Rūšis išgyveno Europoje iki 1627-ųjų, kai paskutinis tauras buvo sumedžiotas visai netoli mūsų – Jaktorovo miške, Lenkijoje.
Taigi, tas gyvūnas, kurį šv. Jeronimas laikė vienaragiu, iš tiesų buvo tauras. Gali būti, kad jis net jį buvo matęs, tik nežinojo, kad hebrajų Biblijoje kalbama apie šį gyvūną. Kadangi viduramžiais vienaragis buvo Kristaus simbolis (apie tai plačiau vėliau), peršasi graži šio kilnaus žvėries paralelė su mūsų Išganytoju, kuris, be kitų dalykų, buvo ir taurumo įsikūnijimas, už mūsų nuodėmes išgėręs savo kančios taurę iki galo.
Belieka pridėti pora teologinių įžvalgų: sakyti, kad įkvėptasis autorius suklydo, o po to vertėjas į lotynų kalbą šią klaidą ėmė ir ištaisė, yra klaidingas dogmatiškas požiūris, neatitinkantis modernios biblinės egzegezės. Be to, Biblija skiriasi nuo ezoterinių tekstų tuo, kad ji yra įsišaknijusi tikrovėje ir nieko neišgalvoja. Jos įvaizdžiai paimti ne iš oro, bet iš tikrovės. Panašiai kaip Jėzus, kuris konstruodamas savo palyginimus, ėmė pavyzdžius iš to meto žmogaus gyvenamosios aplinkos, ir jiems suteikdavo simbolinę prasmę, kad perteiktų abstrakčias teologines tiesas (avys ir Ganytojas), taip ir įkvėptas autorius, užrašęs Senojo Testamento tekstą, naudojo jam pažįstamo gyvūno – tauro – metaforą, kad išreikštų tam tikrą svarbų prasminį turinį.
Bus daugiau.
