Vėlinių Geroji Naujiena: šį gyvenimą ėję su Kristumi, atrasime Jį ir amžinybėje

Vėlinių Geroji Naujiena: šį gyvenimą ėję su Kristumi, atrasime Jį ir amžinybėjeJėzus kalbėjo minioms:„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiuoju tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą ir kurie išgirs, tie atgis. Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. Jis taipogi suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.

Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 24–29)

Šią Vėlinių dieną užtarimo maldoje prisiminkime visas sielas, kurios su tikėjimo ženklu ir prisikėlimo viltimi pirma mūsų iškeliavo į susitikimą su Viešpačiu, tačiau dar neįžengė į Amžinybės pilnatvę. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievą atsivertimo malonės ir mūsų sergančiai Tėvynei, visam nuodėmės sužeistam pasauliui.

Duok, Viešpatie, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, taptume Palaiminimų žmonėmis ir, pasitikėdami Tavo pažadu „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26), nesiliautume budėję Tavęs laukdami ir vildamiesi, jog vieną dieną ir mes būsime priimti dangiškojo Tėvo namuose. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Raniero Cantalamessa OFM CAP. Vėlinės

Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės ne prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus ar skausmingus išgyvenimus, bet verčiau apmąstykime tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks įveikti.

Tad šiandien pakalbėkime ne apie mirusiuosius, bet apie pačią mirtį, tiksliau, kaip ją supranta krikščionys.

„Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54) Norint suprasti, kas čia kalbama, reikia tikėjimo. Turime tikėti, kad Kristus, perėjęs mirtį, amžiams ją nugalėjo.

Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia dviem įvaizdžiais. Vienas iš jų – gimdymas. Visą žmonijos ir pasaulio gyvenimą Jėzus ir Paulius suvokė kaip laukimo būseną. Ją lygino su gimdančios moters skausmais („Gimdydama moteris būna prislėgta,bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo“ (Jn 16, 21); „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22)).

Mirties dieną pasibaigia ilgos dejonės ir kančios. Gimsta „naujas kūrinys“, naujas žmogus, kuriam skirta gyventi amžinai. Todėl liturgija šventųjų mirtį vadina gimimu. Mes jau esame naujoji kūrinija, t. y. Dievo vaikai, tačiau, – sako apaštalas Jonas, – dar nepasirodė, kas išties būsime (plg. 1 Jn 3, 2). Iš motinos įsčių išėjęs vaikelis patenka į „šviesą“.

Mirtis dar lyginama su krikštu. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu“, – sakė Jėzus, artėjant Jo kančios ir mirties valandai (plg. Lk 12, 50). Krikštas ir mirtis neperskiriami ir apaštalo Pauliaus žodyne: „su juo palaidoti krikšte“ (Kol 2, 12); „mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje“ (Rom 6, 3). Ši simbolika kilo iš katechumeno panardinimo vandenin ir apvilkimo Krikšto drabužiu. Krikštas mumyse numarina senąjį žmogų ir mus atgimdo naujam gyvenimui.

Anot Pauliaus, mirdami mes nusimetame senąjį drabužį – vargingąjį kūną ir esame apvelkami nauju drabužiu – šlovinguoju prisikėlusiuoju kūnu (plg. 1 Kor 15, 42; 2 Kor 5, 2). Krikščioniškoji tradicija Šventosios Dvasios apvaisintą krikšto vandenį lygina su gyvybę teikiančiomis motinos įsčiomis, iš kurių mes išeiname naujam gyvenimui.

Džiaukimės, galėdami drąsiai sakyti – prisikėlusio kūno akimis regėsiu Viešpaties veidą!

bzinios.lt                         * * *

Šv. Ambraziejus Milanietis († 397)„Nešėjai sustojo“

Nors šį numirėlį karste keturi nešėjai – tartum daiktų pradmenys[1] – nešė į kapą (plg. Lk 7, 12), bet jis turėjo prisikėlimo viltį, nes jį nešė ant medžio, kuris, nors ir nebuvo mums anksčiau naudingas, tačiau, kai Jėzus jį palietė, ėmė teikti mums gyvenimą, kad būtų ženklas žmonėms išganymo išliejimo per kryžiaus medį. Taigi, išgirdę Dievo žodį, sustojo tie liūdni laidotuvių nešėjai, kurie elgėsi su žmogišku kūnu pagal marios medžiaginės prigimties dėsnius. Kas gi kitas yra tai, jei ne mes tartum į kokį karstą, paskutinį laidotuvių reikmenį, įdėti gulime negyvi, kai ar besaikio geidulio ugnis įsiliepsnoja, ar šaltas niūrumas užlieja, ar kokia nors tingi kūno laikysena atbukina sielos guvumą, ar mūsų dvasia, tuščia, be tyros šviesos, maitina tiršta migla sielą. Tokie yra mūsų laidotuvių nešėjai.

Tačiau nors ir mirties viršenybė sunaikino bet kokią gyvybės viltį ir arti kapo guli mirusiųjų kūnai, vis dėlto Dievo žodžiu prisikelia jau pasmerkti pražūčiai lavonai, grįžta balsas, grąžinamas sūnus motinai, atšaukiamas iš kapo, išplėšiamas iš laidojimo vietos. Kas yra tavasis kapas, jei ne blogi įpročiai?

Tavo kapas yra netikėjimas, tavo palaidojimo vieta yra gerklė: „Jų gerklė – atviri kapai“ (Ps 5, 10), iš kur kyla mirę žodžiai. Iš to kapo tave išvaduoja Kristus, iš tos palaidojimo vietos prisikelsi, jeigu klausai Dievo žodžio.

1 Ugnis, vanduo, oras ir žemė.

* * *

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Amžinybės jausmas

Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!

Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos… Puvėsiai, dulkės, pelenai… Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu – visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.

Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.

Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas? „Jei kviečių grūdas neapmirs, neduos vaisiaus…“ (plg. Jn 12, 24–25). Ir ateina didžioji Sėjėja mistiškomis armingomis akimis, blankiu veidu ir slaptinga šypsena ant raudonų lyg granatų žiedas lūpų ir, savo baltomis, permatomomis, ilgapirštėmis rankomis tyliai paėmus mūsų ranką, veda už stebuklingos uždangos, kur sėdi paslaptis. Kaip kartais ima noras greičiau pasiekti paslaptį!