Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio Geroji Naujiena: Kryžius yra ir pergalės galimybė

Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio Geroji Naujiena: Kryžius yra ir pergalės galimybė Mesijas įžengia į Jeruzalę

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas:
„Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.

O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.
Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio
.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus.
Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.
Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:

„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“

O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. (Mt 21, 1–11)

* * *
Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, kad nebūsiu sugėdintas

„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.

Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.

Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
žinau, kad nebūsiu sugėdintas. (Iz 50, 4–7)

* * *
O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi
ir šaipydamiesi kraipo galvas.
„Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, –
tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“

Juk mane šunys apgula iš visų pusių,
nedorėlių gauja mane apspinta;
jie drasko man rankas ir kojas;
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.

Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,
dalijasi tarp savęs mano drabužius
ir dėl mano apdaro kaulelius meta.

Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!
Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose.

Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,
jį šlovinkite!
Jūs, visi Jokūbo palikuonys,
garbę jam duokite!
Jūs, visi Izraelio vaikai,
prieš jį drebėkite! (Ps 22, 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24)

* * *
Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino

Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 6–11)

* * *
  Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
  Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
  Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
  Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
  Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
  Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
  Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
  Jis atsakė: „Taip, tu!“
  Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas – naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.
  Pagiedoję psalmes, jie išėjo į Alyvų kalną.
  Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Užgausiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.
  Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“
  Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.
  Bet Petras tvirtino: „Jei man net reikėtų mirti kartu su tavimi, vis tiek aš tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.
  Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“.      Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“.
  Dar truputį paėjęs, Jėzus parpuolė kniūpsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“
  Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, kūnas silpnas“.
  Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, Jėzus dar kartą nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus atiduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.
  Dar jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“  Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: „Sveikas, rabi!“, ir pabučiavo jį.
  O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.
  Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų? Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!
  Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Atėjote manęs suimti su kalavijais ir vėzdais, tarsi plėšiko. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, nes turi išsipildyti pranašų Raštai“.
  Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.
  Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
  Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.
  Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?! Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“
  Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai. Bet aš jums sakau: jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“
  Tuomet vyriausiasis kunigas perplėšė savo drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ jie atsakė: „Vertas mirties!“
  Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“
  Tuo tarpu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.
  Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.
  Einantį link vartų, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.
  Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“
  Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.
  Tuomet jie ėmė keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
    Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.
  Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują“.
  Tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
  Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
  Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų,– ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs“.

–  –  –
Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
  Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis niekaip neatsiliepė.
  Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.
  Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“    Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
  Pilotui sėdint teismo krasėje, jo žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiamajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.
  Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė:    „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“
  Jie šaukė: „Barabą!“
  Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“
  Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“
  Jis bandė klausti: „O ką gi pikta yra padaręs?“
  Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
  Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiekia ir kad sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
  O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
  Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.    Nupynė vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
  Eidami jie sutiko vieną žmogų iš Kirenės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.
  Atėję į vietą, vadinamą Golgotą (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį.
  Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
  Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
  Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.  Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“. Taip pat jį užgauliojo ir kartu nukryžiuotieji plėšikai.
  Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“
  Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.
  Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
  Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

–  –  –
Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
  Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Jis nuėjo pas   Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į tyrą drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
  Kitą dieną, kuri yra po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.
  Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“. Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą (Mt 26, 14–27, 66).

* * *
Minėdami Kristaus mesijinį įžengimą į Jeruzalę pradedame švęsti Didžiąją savaitę: garbingą Jėzaus įžengimą Jeruzalėn ir atstūmimą, kai minios, ką tik Jį šlovinusios, rinksis piktadarį, bendrystę, patirtą per paskutinę vakarienę, ir čia pat sumąstytą vieno mokinio išdavystę, kito – išsižadėjimą, teismą, kuris nors ir klaus, kas yra Tiesa, bet Jos neieškos…
Šio sekmadienio Evangelijoje nuo kryžiaus ataidintis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34 ir Ps 21 (22) 2) atveria neaprėpiamą Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kančią ir tos kančios paslaptį – beribę Jo meilę „iki galo“ kiekvienam žmogui, deja, greitam garbinti šlovės valandą ir silpnam išbandymuose: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurį jis tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Jėzaus pakartotas psalmisto skundas yra ir mūsų visų šauksmas, kai pasijuntame apleisti, susiskaldę, sukaustyti baimės, išgyvename sielos sausrą, suklumpame po priklausomybių, ligų, išdavysčių naštomis, netenkame vilties… Dievo atsakas į šį sielvartą – Kryžius, atperkamoji Jėzaus kančia, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).
Per Jėzaus kančią suvienyti su Tėvu ir išpažinę jį „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“, junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad ir kaip skaudžiai sukluptume nuo savojo kryžiaus svorio, kelkimės, kelkimės ir sekime Jėzų – Kryžius yra ir pergalės galimybė.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Kristaus Kančios sekmadienis
Homilija

Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus žengimą į Jeruzalę. Jėzus žino, kad Jeruzalėje jo laukia nukryžiavimas, ir sąmoningai eina į kančią ir mirtį; jau atėjo metas, ir jis kaip mesijas žengia pasitikti savo mirties.

Kas nulėmė šitokį Jėzaus pasirinkimą? Atsakymas vienareikšmis: meilė žmonėms ir pasiryžimas išgelbėti juos nuo amžinosios mirties. Nuodėmė nutraukia meilės santykį su Dievu ir neša mirtį. Sunaikinti nuodėmės šaknis ir prikelti žmogų iš mirties į gyvenimą galėjo tik Jėzaus kryžiaus auka. Tik dėl to Jėzus atėjo į žemę, įsikūnijo, paskelbė Dievo karalystės evangeliją ir dabar užbaigs savo misiją ant kryžiaus.
Nuo dabar Kristaus kryžius iškalbingai skelbs, kokia stipri yra Dievo meilė mums ir kaip stipriai mes turime priešintis nuodėmei, o jei per nelaimę suklumpame, kuo greičiau turime keltis, apkabinti kryžių ir pasinerti Dievo gailestingume.
Verbų sekmadienį Mišių evangelija pasakoja apie Jėzaus kančią nuo Judo išdavystės iki mirties ant kryžiaus. Esame kviečiami išgyventi dvasia tai, ką Jėzus realiai išgyveno nuo Alyvų kalno iki Golgotos.

Šiomis dienomis sekti paskui kenčiantį Jėzų tikriausiai bus lengviau, nors ir negalėsime dalyvauti nei Verbų sekmadienio, nei Didžiojo penktadienio liturgijoje. Koronaviruso epidemija sustabdė mus nuo bėgimo ir įsivaizdavimo, jog esame beveik kaip dievai. Staiga pajutome, jog esame be galo trapūs, bejėgiai, ir dar kartą suvokėme, jog reikia glaustis prie to, kurio rankose yra mirtis ir gyvenimas.

Šiomis dienomis ne vienas klausė: kodėl Dievas leidžia žmonėms patirti tokį didelį išbandymą? Atsistokime prieš kryžių ir užduokime šį klausimą Nukryžiuotajam Jėzui: kodėl taip atsitiko? Jėzus neaiškina, bet kenčia ir miršta už mus, kad suvoktume nuodėmės pragaištingumą ir nepamestume kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą. Jėzus neaiškina kryžiaus slėpinio, tik kiekvienam iš mūsų sako: „Sek paskui mane!“ Išsižadėk nuodėmės, imk savo kryžių ir sek paskui mane! Dėk savo kryžių prie Jėzaus kryžiaus.

Šventasis Jonas Paulius II kalba: „Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą“ (Salvifici doloris, 26).

Apaštalas Paulius apie šį dvasinį džiaugsmą Laiške kolosiečiams rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Apaštalas gerai suprato, kad tik kantriai pakeldamas savo kentėjimus ir juos dėdamas prie Jėzaus kryžiaus jis labiausiai susivienys su Jėzumi.

Šiuo sunkiu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu nedejuokime, bet elkimės kaip apaštalas Paulius: visa, ką teks patirti, dėkime prie Jėzaus kryžiaus; kur reikia pasikeisti, keiskimės; išbraukime iš mūsų gyvenimo savimeilę bei savanaudiškumą ir pastebėkime žmones, kuriems galbūt reikia mūsų dėmesio bei pagalbos. Jei šių dienų nelaimė išmokys mus būti geraisiais samariečiais, tuomet kada nors galėsime pasakyti: ačiū, Viešpatie, už šį išbandymą, atvėrusį mums akis. Ir neduok, Dieve, kad per šią nelaimę taptume tik dar piktesni ir labiau susiskaldę.
Melskimės vieni už kitus, kad Kristaus kančia padėtų mums ne tik atsilaikyti dabartinių išbandymų akivaizdoje, bet ir tapti geresniems, pastebintiems šalia savęs kenčiantį žmogų.

Kardinolas

Sigitas Tamkevičius