Sveiki, vatnikai ir rusofilai, dalyvavę Šeimų marše, jus sveikina vatnikas, ištroškęs valdžios marginalas! Taip dabar kalba ir rodo LRT grafomanai beigi bukalaurai, kurie patys yra marginalai. Netyčia, tautos didžiumai miegant nusivylimuose, atsidūrę prie vairo ir jiems reikia išnaudot pirmą ir vienintelį šansą sunaikinti savo šalį.
Jais patiki tik valstybinės eurobabkių įsisavinimo siurbėlės ir tie opozicijos politiniai lavonai, kurie narsiai stovi po medžiu lemiamą valstybei ir Tautai valandą. Ilsėkitės ramybėje, kolegos, man jūsų jau nebegaila.
Sakot, reikalavimai nepolitkorektiški, nerealūs? Bet tai ne politikierių, besidairančių konjunktūros ir naudos, o žmonių reikalavimai. Žmonės to nori ir mes tą sakom. Ir būkit malonūs išgirsti, vykdykit arba nevykdykit, bet supraskit, kad tokia yra piliečių daugumos, kuriai įsivaizduojate atstovaujantys, politinė valia, nuo to nepabėgsit ir durnom kalbom neišsisuksit. Kiek kartų sakėt – mes pritariam, bet trūksta politinės valios… Tai dabar mes jums įkvėpsim tos valios daugiau negu reikia.
Žinot, kas labiausiai patiko? Ne tai, kad visi priešininkai ir provokatoriai buvo apsirūkę ir po tabletės, bereikšmiais debilų žvilgsniais ir turintys vienintelį argumentą – patyčias. Ir net ne tai, kad buvo geras oras ir žmonių daug. Bet pagaliau nebebuvo vyravimo tų etatinių, kiekviename mitinge iki skausmo pažįstamų veidų – amžinai piktų, susiraukusių ir rėkiančių senolių. Pakilo stipri, graži, atsakinga už save ir jauna, Lietuva – mamos ir tėčiai su vaikais ant rankų. Ateities Lietuva.
Jokios neapykantos, jaunų ir senų – šviesūs veidai, ryžtas ir džiaugsmas akyse. Atakuoja paskutines, svarbiausias aukštumas – tikėjimą ir šeimą, bet šie žmonės nepasiduos ir jų neatiduos. Šeimų mitinge Lietuvai suleista vaistų prieš stabligę, jo šviesą išsinešėm širdyse į kiekvieną miestą, kiekvieną kaimą, į namus ir šeimas. Ir jokios nuodų ir purvo dozės jos nebeužgesins, šalis pradeda sveikti, patikėkit.
Sakot, nieko nepasiekėm? Stambulo konvencija su savo 72 „lytimis“ nukelta, „neapykantos kalba“ su tūkstantinėmis baudomis už tradicinę nuomonę atsiimta, prieš vienalytes partnerystes pasisako vis daugiau net valdančiųjų deputatų, abejoja ir Konstituciją žada ginti prezidentas. Manot, be Maršo tai būtų buvę įmanoma?
Taip, jie gal dar turi aritmetinę Seimo marionečių daugumą ar bent jos iliuziją. Taip, 15 metropolijos ambasadorių (kaip primena 15 broliškų TSRS respublikų!) reikalauja provincijos administraciją priimti susinaikinimo imperijos taisykles. Bet ir policijos pareigūnai, su kuriais organizatoriams teko bendrauti rengiant protestą, darė viską, kad jis pavyktų. Ir net VSD žmogus (taip, buvau iškviestas „pokalbiui“) neprieštaravo tikslams, tik domėjosi, kad Maršo metu nebūtų provokacijų ir neprasidėtų neramumai ar riaušės.
Judėjimas tapo masinis, jis prasidėjo ne „iš viršaus“, lyderiai kalba žmonių kalba ir juos išgąsdinus, suėmus ar kitaip pašalinus, niekas nepasibaigtų, tik dar labiau įsisiūbuotų ir net buka valdžia tą supranta. Egzistuoja vienintelis vidinis prieštaravimas ir pavojus. Per didelis radikalumas atstumtų svyruojančius, abejojančius ir ramių permainų trokštančius, todėl judėjimas netaptų visaapimantis, o per mažas reiklumas virstų susitaikėliškumu ir net mažiausių valdžios nuolaidų nebesulauktume. Tačiau pradžia yra, visi sprendžiantieji tą supranta ir šį balansą sureguliuos gyvas procesas.
Vilniuje dar susitiksim, tačiau veiksmas ir ateitis dabar persikelia į vietas. Neiššvaistykime įdirbio, tęskim kas pradėta. Burkimės darbo kolektyvuose, sporto ar bendraminčių klubuose, bibliotekose ar laiptinėse, tarp šeimų, telkime tikinčiųjų ir tėvų bendruomenes, susisiekime su Šeimos gynimo maršo koordinatoriais, kurių kontaktus turite. Ir steikime šeimų sąjūdžio rėmimo grupes, vietinius seimelius ar kaip tuos darinius bepavadintume.
Pradėkime nuo reikalavimo atverti visas mokyklas mūsų vaikams. Nuo tvarkos įvedimo vietinio kunigaikštuko valdomame savo kaime, miestelyje ar mieste. Į vieną atėjusį pilietį jie nusispjaus, į dešimtį ar šimtą – pagalvos, ar verta, o jei už jų nugarų stovėsim susitelkę visoje Lietuvoje – supras , kad naudinga būtų ir susitarti. Tik pakviesit – ir atvažiuosim su vėliavomis iš visų šalies kampelių, pro visur parodysim ir paskelbsim.
Mums nereikia politinių partijų. Tam, kad viskas nevirstų partinėmis rietenomis ir varžybomis dėl įtakos, vienintelis patarimas – jokių vietinių partinių įtakotukų vietose, nors tai visiškai negalioja partijų eiliniams nariams. Tikslas – sutelkti pilietiškų žmonių politinę valią į tokią jėgą, kurią politikai ir sprendimų priėmėjai būtų priversti vykdyti tam, kad išliktų valdžioje. Ne valdžia, o visuotinė, totali valdžios kontrolė – jie turi pradėti dirbti savo darbdaviams.
