Andrius Švarplys. Kaltės tironija

Andrius Švarplys. Kaltės tironija Tik pažiūrėkime, koks marazmas pilamas vidury baltos dienos: „kiekvienas pliaukštelėjimas gali smarkiai sužaloti vaiko psichinę būseną“, „užtenka mums garsiai šūktelti ir supykti, vaikas labai gerai supranta tai“, „nėra to trupučio: arba tu smurtauji, arba ne“.

Taigi, čia postuluojama begalinė ir absoliuti tėvų kaltė. Negalima net supykti, net šūktelti, ką jau ten pliaukštelti. Ar čia apie realius žmones kalbama, ar apie robotus iš kosmoso?

Lygiai tokio pat pobūdžio leftistinis marazmas matomas postuluojant kaltę Vakarų kapitalizmui, imperializmui, kolonializmui, vyrams, baltaodžiams, normalios seksualinės orientacijos žmonėms (heteroseksualams) ir šeimai nuo kurių prievartos reikia laisvinti moteris, gėjus ir LGBT+, musulmonus, buvusių kolonijų atstovus (afrikiečius, meksikiečius, hispanic, azijiečius), migrantus, gyvūnus. Ir dabar prisideda tėvai, nuo kurių reikia išvaduoti vaiką.

Tai yra kaltės tironija.

Todėl šio antikonstitucinio įstatymo korekcijų nepakaks, nes tai yra totalitarinė pasaulėžiūra, primetanti, kontroliuojanti ir naikinanti. Traktuojanti tėvus ir vaikus kaip daiktą, todėl pažeidžianti jų teises. Ne detalėmis, o iš principo. Pati pasaulėžiūra kaip tokia, primetanti totalinę, begalinę kaltę, primena fašizmo ir sovietinio komunizmo ideologijas, kai kaltė arba pranašumas totališkai buvo priskiriama tautai (žydams), rasei (arijų), ar klasėms (buržujų/proletariato).

Lieka du klausimai. Pirma, kokiu būdu šis marazmas atėjo iki Lietuvos Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kadangi, kaip čia matome, eilinį tarnybos psichologė nė nemirktelėdama dėsto visišką absurdą? Galima pagrįstai įtarti, kad per norvegiškų/skandinaviškų fondų kursus, kuriuos turbūt sistemingai ir dosniai bruko Žiobienės/Šakalienės/Pūro stovykla. Vadinasi, reikia valstybės mastu politiškai atsiriboti nuo skandinaviškų vaiko teisių. Reikia politinės valios sudėti prioritetus, tiesą sakant, tik patvirtinti Lietuvos Konstitucijos galiojantį prioritetą, kad valstybė remia šeimas, o ne jų begalinės kaltės prezumpciją. Čia yra erdvės pasireikšti kandidatams į Prezidentus ir partijoms. Kaip suprasti, kad Lietuvos Konstitucijai prieštaraujanti ideologija tapo visų mūsų brangiausio turto – vaikų – apsaugos tarnybos oficialia ideologija ir veiklos programa? Kas užduos tokį klausimą per prezidentinius debatus?

Antra, kodėl atvirai ir viešai nepasakyti, kad ideologiniai vaiko teisių principai yra atviras marazmas? Turi būti sutelktinė pilietinių organizacijų pozicija tai įvardinti kaip psichopataloginį iškrypimą. Visa žmonija visą istoriją gyveno su „beržine koše“, daug išsivysčiusių šalių ir šiandien pripažįsta fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, o štai čia atsistoja psichologė, politikė ar veikėja ir sako, kad net pakeltas balsas žaloja vaiko psichiką ir aš galiu ateiti į tavo šeimą ir paimti tavo vaikus. Tai yra neadekvatu. Tai kaip šis marazmas tapo visuotinu Vaiko teisių apsaugos tarnybos mentalitetu? Kodėl to neįvardinti kaip visiškai nepriimtina, absurdiška, kenksminga ir totalitarine ideologija ir atsiriboti nuo jos?

Veidaknygė