Šeima

Arvydas Juozaitis. Lietuvos šeima po kirviu

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read

Arvydas Juozaitis. Lietuvos šeima po kirviu Praėjusių metų rudenį Seime vienbalsiai priimta ir šių metų viduryje įsigaliojusi nauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija buvo skirta tik vienam – smurtui prieš vaikus suvaldyti.

Įstatymas buvo priimtas dėl akivaizdžiausio viešosios nuomonės spaudimo, ypač sustiprėjusio po nelaimės – vaiko žūties narkomanų šeimoje. Būta ir kitų baisių pražūties atvejų.

Tačiau ir kelias į pragarą grįstas gerais norais. O ypač sparčiais sprendimais.

Politikai nepaisė pagrįstos kritikos, kad smurto apibrėžimas įstatyme buvo pernelyg platus, kad vaiko apsaugos tarnyboms suteikiama pernelyg daug galių, kad įstatymas atveria kelią savivalei ir piktnaudžiavimams.

Seimas nieko nepaisė ir pasirinko pasaulyje liūdnai pagarsėjusį norvegišką įstatymo modelį. Modelį, kuris dešimtims lietuvių šeimų Norvegijoje jau atnešė tragediją ir nelaimes. Mūsų Konstitucijos 38 str., sakantis, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, buvo įkištas į stalčių. Riebiu brūkšniu perbrauktas ir konstitucinis šeimos būsto neliečiamumo principas. Dabar viskas bus kaip sukarinto komunizmo sąlygomis: imsime, o paskui aiškinsime, kad šeimose – terorizmas.

Nuo šių metų liepos 1 d. pamatine visuomenės institucija tapo „mobilios komandos“, turinčios galingas teises. Jos pagal anoniminius skundus, naudodamos policiją, gali įsiveržti net į mūsų namus. Maža to, jos turi teisę čiupti vaikus gatvėje, plėšti juos iš tėvų glėbio. Stalino režimas šitai darydavo naktimis, o pas mus, demokratinėje laisvoje Lietuvoje, jau dieną.

Teisminė sankcija, leidimas? O ne, jo nereikia. Pagriebei, sužalojai moralę ir pasitikėjimą žmogiškumu. Po trijų dienų, jei konvejerinis teisėjas susimylės, paleisi? O kas atsiprašys? Ir kam tas atsiprašymas bus reikalingas?

Trys dienos „atvejo vadybininkui“ leistos kaip grėsmės vaikui įvertinimas. Koks tos grėsmės „lygis“ leis nebegrąžinti vaiko? O koks – grąžinti? Kas tas „vadybininkas“? Gal kas iš kokios „troikės“? Niekas neduos atsakymo.

Šis įstatymas, plačiau žinomas kaip Šakalienės-Majausko įstatymas, griežtai apribojo tėvų valdžią vaikams ir teises juos drausminti. Ne tik rykštele, bet ir žodžiu. Sakoma: sutramdysime psichologinį smurtą. Kaip? Naudodami kitą. Kokį? Nustatys „mobilioji komanda“ .

Dorą, savigarbą ir paprasčiausią žmogaus orumą palaužiančios normos, lyg kokioje Šiaurės Korėjoje. Įtarkime ir gaudykime visus. Kažkas juk vis vien kaltas.

Šventa teisės norma, europietiškoji nekaltumo prezumpcija – jau prietaras. Nuo šiol visi Lietuvos tėvai kalti. Tie, kurie šeimose dar augina savo vaikus.

Beje, o kaip įstatymo vertintini „mobiliųjų komandų“ veiksmai? Ar jie negali sukelti fizinio ir psichologinio smurto? O kaip policijos veiksmai, kai vaikai išplėšiami iš tėvų glėbio plieninėmis rankomis – gal tai angelų veiksmai? Kaip kad buvo šventi Ivano Rūsčiojo „opričnikai“ caro angelai.

Taip, tikrai taip: „mobiliosioms komandoms“ įstatyme drausminančių veiksmų sąvoka netaikoma. Įstatymo 2 d. sakoma: „Fizine bausme nelaikomos valstybės legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams“. Valdžia rūpinsis, kad tėvai nesmurtautų, o kas pasirūpins, kad nesmurtautų valdžia?

Atvažiavome, prisigyveno Lietuvėlė.

Vadinasi, vaikų garbę ir orumą gali pažeisti tik tėvai, bet ne valdžia.

Vadinasi, visi tėvai – potencialūs nusikaltėliai. Jokios jums nebus, lietuviai, NEKALTUMO PREZUMPCIJOS – nei žmogui, nei šeimai. Augini šeimoje vaikus? Tai ūmai tapo pavojinga.

Ir net nuostabu, kai vyriausioji šio įstatymo vadybininkė Edita Žiobienė stebisi, kodėl nukentėję Eglė ir Gintaras Kručinskai tris savaites nesiskundė?

Kam? Kur? Paniekinti tėvai suprato, ką reiškia skųstis represiniam aparatui. Teismams? Jie priima tik ekspertų ekspertizes. Jau žinau atvejų, kai tokios ekspertizės surašomos net nemačius vaiko.

Pagaliau reikia ir suprasti: žmones sukausto gėdos ir baimės jausmas. Nepelnytos gėdos jausmas ir pažeminimas kausto dvigubai.

Šie „subtilumai“ vyriausiajai įstatymo vadybininkei nesuprantami.

Pagaliau tiesiai šviesiai reikia pasakyti: „mobiliųjų komandų“ ir „vadybininkų“ veiksmus įstatymas iš anksto skelbia teisėtais ir legaliais.

Laisvoje Lietuvoje moralinė (ir ne tik ji) prievarta paskelbta įstatymu – paskelbus karą smurtui prieš vaikus.

Taip visuomenės gyvenimas sparčiai įgauna totalitarinei sistemai būdingus bruožus.

Tylėsime? Vadinasi, ir vėl balsuosime kojomis – dar gausiau emigruodami. Žinoma, su šeimomis pabėgdami nuo šios laisvės. Laisvės būti sumintais ir netekti savo brangiausių žmonių.

„Vsio zakonno“, – nevalstybine kalba sakydavo diktatorių satrapai. Šiandien mūsiškiai taria lietuviškai: „Prievarta bus mūsų įstatymas“. Ir priduria: „Vaikai nebepriklauso šeimai.“ Kam jie nuo šiol priklauso?

Toliau klausti nebeįmanoma. Nes reikėtų klausti, kur iš tos komunos-įstaigos dingsta vaikai? Jais prekiaujama? Vaikai parduodami? Kokiomis kainomis?

Baisūs klausimai. Be atsakymų. Nes sistema atsako: dabar „mes“ lemsime ir vaikų, ir šeimų ateitį.

Apie Lietuvos Konstituciją reikia pamiršti. Tai karinis komunizmas. Absurdas, sumišęs su siaubu.

Jau paskelbta: tarnyba paima vidutiniškai po 500 vaikų per mėnesį. Taip. Vadinasi, į „tarnybą“ turėtų būti paimama apie 6 000 per metus? Valstybėje, kurioje negimsta nė 30 000 vaikų per metus?

Nejaučiame siaubo masto? Inkvizicija taip nebūtų sugalvojusi, o lietuviai, norvegų pamokyti, sugalvojo.

Žinoma, įstatymo protagonistai numatė ir nesmurtines „kompleksinės pagalbos“ šeimai priemones. Numatė. Bet ambicijos neatitinka amunicijos. Socialinių darbuotojų algos liko vergiškos, o ir pačių darbuotojų stinga kaip sniego vasarą. Tad – prievarta ir taškas. Kaip su Kručinskų šeima.

Kitas pavyzdys ne ką menkesnis. Sistema prarijo savo uodegą. Lazdijuose „komanda“ pagriebė penkis vaikus, sužinojusi, kad jie užkandžiauja vieni, be tėvų. Šiuo atveju nusižengta net sau, Šakalienės-Majausko įstatymui, kuris 31 str. 7 d. sako: „Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.“ Lazdijų vaikams buvo tiek: jauniausiam – septyneri, vyriausiam – septyniolika. Tačiau iš pagriebtų penkių vaikų jauniausiam buvo 7 metai, o vyriausiajam 17. Tarnyboms 7 nėra daugiau už 6, o 17 yra mažiau už 14.

Štai taip. Jokios „nepriežiūros“, kuri pagal įstatymą prilyginama smurtui, nebuvo. Štai taip – taip „neprižiūrimos“ nemokančios skaityti ir skaičiuoti „mobiliosios komandos“.

Lietuvos Konstitucijos 39 str. 1 d. skelbia: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“

Tai taip dabar globoja.

Lietuvos 100-čio metais.

Ir dar norime, kad Lietuva netuštėtų?

Nejaugi neapsiginsime savo namų?