Šeima

Dainius Rudzevičius. Agresijos prieš vaikus problema (atsakymas D. Šakalienei)

Written by Biciulystė Siūlo · 4 min read
Norėčiau išsakyti keletą minčių, kilusių po neseniai pasirodžiusio gerb. D. Šakalienės straipsnio „Skiname smurto vaisius, arba iš kur atsiranda žiaurūs paaugliai“. 

Susidaro įspūdis, kad „agresijos prieš vaikus“ sąvoka straipsnyje laisvai interpretuojama ir taikoma skirtingoms situacijoms. Čia bandoma vienodai traktuoti nemotyvuoto smurto prieš vaikus atvejį ir bausmės už vaiko nederamą elgesį atvejį. 

Jei prieš vaiką be jokios priežasties naudojama prievarta, tai nėra jokios abejonės, toks elgesys turi būti negailestingai baudžiamas. Nuo narkotikų ar alkoholio apspangę individai neturi jokios teisės kelti rankos prieš vaikus. Visiškai kita situacija yra, kai vaikas nederamai elgiasi. Čia nenoriu pradėti diskusijos, kas vadintina nederamu vaiko elgesiu, tai, ko gero, yra iš dalies subjektyvus vertinimas. Tačiau daugumai tėvų šis klausimas yra daugmaž aiškus, o jei neaiškus, tai jau tėvų problema, į kurią taip pat reikia atitinkamai reaguoti. Taigi iškyla reakcijos į nederamą vaikų elgesį problema. Jei reakcija į nederamą elgesį yra neadekvati, kai, pavyzdžiui, penkiametis yra talžomas kumščiais, tuomet tai taip pat yra nemotyvuotos agresijos prieš vaikus aktas, kuris turi būti griežtai baudžiamas. Tačiau turbūt visi sutiksite, kad į nederamą vaiko elgesį būtina reaguoti. 
Štai čia ir iškyla didžioji problema – ar vaikas turi būti kaip nors baudžiamas ar ne, ir jei turi, tuomet, kokią bausmę reikia jam skirti ir kokia yra vaiko reakcija į tą bausmę. Pirmiausia straipsnio autorė teigia, kad vaikas bet kokią bausmę, psichinę ar fizinę, traktuos kaip agresiją jo atžvilgiu ir dėl to bus linkęs ir pats vėliau ją naudoti prieš kitus. Tačiau vaikai beveik visada suvokia, jog kažką daro negerai, nes tėvai jiems paprastai paaiškina, kokie dalykai yra tinkami, o kokie netinkami. Tėvai įprastai nepuola jų iškart bausti, prieš tai nepamėginę paaiškinti jog taip elgtis nedera. Be to, viskas labai priklauso nuo to, ar tėvai sugeba įdiegti vaikui supratimą, jog už nederamus poelgius teks atsakyti ir bus baudžiama, ar vaikui bus formuojamas nebaudžiamumo jausmas, kai dėl savo nederamų veiksmų jis nesulauks adekvačių pasekmių. Vaikas, suvokiantis, kad už nederamą elgesį bus baudžiamas, paprastai tos bausmės nesuvokia kaip agresijos prieš jį, o priima kaip pelnytą bausmę. 
Nemažai daliai mano kartos žmonių vaikystėje teko paragauti „beržinės košės“ ir turbūt visada žinojome, dėl ko jos teko paragauti, visada buvo svari priežastis. Bent jau man asmeniškai, tai niekada nesiasocijavo su tėvų smurtu prieš mane, nes puikiai suprasdavau, kad išaiškėjus mano išdaigoms, pylos neišvengsiu. Ir dėl to, kad teko motyvuotai paragauti „beržinės košės“, užaugęs smurtautoju netapau. Tad kyla klausimas: ar vaikai tikrai, kaip tvirtina autorė, galvoja „Esu blogas, jei tėvai taip su manimi elgiasi“? Galbūt jie galvoja taip: „nederamai pasielgiau ir už tai pagrįstai buvau nubaustas, tačiau tai visiškai nereiškia, kad tėvai mano, jog esu blogas“? 
Žinoma, straipsnio autorės ginamos teorijos šalininkai deda visas pastangas, kad vaikus indokrinuotų taip, jog jie bet kokią bausmę jų atžvilgiu traktuotų kaip tėvų agresijos aktą. Ir tai jiems neblogai sekasi – jau ir iš darželinukų (nekalbant apie mokyklinukus) galima išgirsti grasinimus tėvams, kad, jei šie juos už ką nors baus, bus apskųsti atitinkamoms tarnyboms. Kokios bus viso to pasekmės ir kokie „empatiški“ užaugs taip auklėjami vaikai, galime tik spėlioti. Jeigu vaikų situaciją palygintume su suaugusiųjų situacija, tai pamatytume, kad teismo skiriama bausmė už nusižengimus laikoma teisėta priemone ir netraktuojama kaip agresijos aktas. Tad kodėl vaikų atvejis traktuojamas kitaip?
Atskirai norėčiau pateikti keletą pastabų bausmių klausimo tema. Iš ponios Šakalienės straipsnio susidaro įspūdis, kad vienintelė galima reakcija į netinkamus vaikų veiksmus turėtų būti aiškinimas apie tokio elgesio netinkamumą, gražus įkalbinėjimas taip nesielgti ir, griežčiausiu atveju, kokių nors laikinų draudimų, suvaržančių jo veiksmų laisvę, pritaikymas. Negalima ginčytis, dalies vaikų atžvilgiu toks metodas tinkamas ir nekelia jokių problemų. Tačiau žmogiškoji prigimtis konkrečiais atvejais reiškiasi ne vienodai – yra nemažai atvejų, kai tai neveikia. Spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai pradinių klasių moksleivis terorizavo savo bendraklasius ir jokie įkalbinėjimai aiškinimai bei varžantys draudimai nepadėjo. Nebepadėjo ir terorizuojamų vaikų tėvų kreipimasis į mokyklos vadovybę, nes pastarajai rankos supančiotos įstatymų ir neleidžia imtis jokių veiksmų prieš tokį pradinuko elgesį. 
Šiuo atveju toks agresijos prieš vaikus apibrėžimo išplėtimas, kokį siūlo p. Šakalienė, visiškai neveikia ir formuoja pavojingą situaciją. Vaikai nesiliaudami tikrina, kas jiems leidžiama ir kas neleidžiama, ir, jei aplinkiniai tinkamai nereaguoja (reakcijos tinkamumas priklauso nuo konkretaus vaiko), vaikui labai greitai susiformuoja nebaudžiamumo jausmas. O tuomet lauk bėdos. Atsiradus vaiko nebaudžiamumo jausmui, suformuojami nepagrįsti lūkesčiai. Tokiu atveju mes turime kitokios rūšies tiksinčią bombą, nei minima ponios Šakalienės straipsnyje. Manau, su tokio pobūžio tiksinčia bomba, susiformavusia dėl nebaudžiamumo jausmo, susidūrėme Jurbarko atveju. 
Toks vaikas iš tikrųjų lieka apgautas, nes baudžiamojo kodekso niekas kol kas nepanaikino. Kai staiga paaiškėja, kad už poelgius reikia atsakyti ir kad baudžiamajame kodekse už tokį veikimą numatytos tam tikros bausmės, tuomet ir vaiką, ir tėvus ištinka šokas. Ir apskritai, laikantis straipsnyje propaguojamo požiūrio, neaišku, kodėl įvyksta tas virsmas, kai paauglių veikas staiga tenka vertinti baudžiamojo kodekso terminais: juk prieš juos nebuvo naudojama jokia agresija, tėvai juos auklėjo, įkalbinėdami gražiai elgtis ir graudendami. Žinoma, galima nueiti paprasčiausiu keliu ir visada apkaltinti tėvus, jog jų tarpusavio santykiai ar santykiai su vaiku buvo neteisingi, ir, šiukštu, niekada nekaltinti vaiko, jis visada tik aplinkybių auka. Tokį kelią ir renkasi minėto straipsnio autorė, remdamasi laboratoriniais psichologų eksperimentais. Tačiau gyvenimas – ne laboratoriniai eksperimentai, o realūs gyvenimo faktai byloja ką kita.
Agresijos ir bausmės problema plačiąja prasme yra sudėtingesnė nei teigiama minimame straipsnyje. Iš straipsnio galima suprasti, kad bet kokia agresija žmoguje kyla tik iš aplinkos poveikio. Žmonės, matyt, gimsta su angelų sparnais ir tik aplinka juos sugadina. Manyčiau, ne viskas taip paprasta. Aplinkos įtaka reikšminga, tačiau ne tik ji nulemia, kokiais keliais pasuks žmogus ir kaip jis elgsis. Juk ir probleminėse šeimose gali užaugti normalūs vaikai, ir atvirkščiai – taip vadinamų „gerų“ šeimų vaikai kartais nueina šunkeliais. 
Skaitydamas D. Šakalienės straipsnį, matau norą manipuliuoti visuomenės nuomone, į vieną vietą suplakant visiškai skirtingus dalykus – nemotyvuotą agresiją prieš vaiką ir bausmę už netinkamą vaiko elgesį. Bandoma įteigti du pavojingus dalykus. Pirma, utopinę mintį, kad visus galima matuoti pagal tą patį kurpalį ir visiems tinka tas pats auklėjimo metodas. Antra, mintį, kad valstybė žino geriau nei šeima, kaip reikia auklėti vaikus, ir dėl to turi teisę kištis į vaikų auklėjimo šeimoje procesus, nors istorijoje gausu pavyzdžių, kuomet parodoma, kad tam tikrose srityse privati iniciatyva gali būti daug efektyvesnė. Galiausiai, straipsnis iliustruoja paskutiniu metu mūsų valstybėje stebimą tendenciją linkti į kraštutinumus. Vis dažniau reiškiniai matomi kaip tik juodi ar tik balti ir, neįsigilinant į realias priežastis, imamasi drastiškų draudimų taikymo. Politikams tai naudinga, nes taip rinkėjams neva parodoma, kad problemos aktyviai sprendžiamos. Tačiau piliečiams tai įprastai nenaudinga, nes tokių nepamatuotų draudimų rezultatai dažniausiai būna apgailėtini – vietoj vienų problemų sukuriamos kitos. Tad leiskime patiems tėvams nuspręsti, kaip auklėti savo vaikus, ir bauskime tikrus, o ne tariamus smurtautojus.