Dalius Stancikas. Vaiko teisės

Atrodytų, nebetoli tas metas, kai nesustojamai plečiamos vaiko teisės leis jam pačiam nuspręsti, kokioje šeimoje jis nori gyventi, kokią tautybę, rasę ar tėvynę pasirinkti.

„Žinot, mama ir tėti, atsibodo man tie amžini nurodymai – nežaisk kompiuteriu, ruošk pamokas, grįžk iki dvyliktos – skrendu gyventi pas facebooko draugą į Olandją.“

Skamba kiek makabriškai, bet jei vaikai skatinami kuo anksčiau apsispręsti dėl savo įsivaizduojamos lyties (tuo klausimu priiminėjamos rezoliucijos Europos Parlamente, įvestas naujas terminas „juvenalinė justicija“, pradinukams organizuojamos lytinio švietimo pamokos, naujasis sveikatos apsaugos ministras deda milžiniškas pastangas, kad už lyties keitimo operacijas Lietuvoje mokėtų visi mokesčių mokėtojai), tai ar ne vaiko teisių pažeidimas yra privalomybė gyventi ten, kur gimei, o ne ten, kur nori ir su kuo nori? Juk pagal šiuolaikinę pozityvistinę psichologiją bet koks vaiko suvaržymas ir yra visų negatyvių jausmų (pykčio, pavydo,agresijos, baimės ir t. t.) priežastis.Visai neseniai sužinojau, kad vaikas tinkamai auklėjamas tik tuomet, kai jam netaikomas žodis negalima ir kitokie panašūs draudimai. Klausiu: tai kaip tuomet apsaugoti mažametį nuo pavojingų daiktų ar poelgių? Atsako: reikia negatyvius draudimus perteikti kitais žodžiais, paaiškinti.

Negali ginčytis: švelnus tonas, malonus žodis labai svarbūs visada, o ypač jautriausiais mūsų gyvenimo laikotarpiais – vaikystėje, paauglystėje. Tačiau ar nuo vieno kraštutinumo (smurto šeimose) nepuolame prie kito? Kaip tokio perdėto pozityvizmo terpėje vaikams paaiškinti, kas yra nuodėmė, bausmė ir atgaila, kaip supažindinti su dešimčia Dievo įsakymų – tūkstantmečiais galiojančiu civilizacijos išlikimo kodu, iš kurio ir formavosi vakarietiškos moralės ir teisės normos, jei jame tiek daug įsakmaus negatyvizmo, tiek daug tų negalima: nežudyk, nevok, nemeluok, nepaleistuvauk?

Ką daryti su šimtamečiais išminties lobynais – mūsų pasakomis, kuriose laimė siejama ne su savo ego plėtimu, bet kaip tik su jo varžymu: ten apdovanojami kvaileliai tretieji broliai ar nelaimingos našlaitės, nuolankiai kentę vargus savo sudėtingose šeimose, bet kažkodėl dėl to netapę nei agresyvūs, nei pavydūs, nei bailūs; ten stebuklai (beje, kaip ir šventraščiuose) siejami su nepaaiškinamais draudimais, kai princese virtusi pelenė turi išeiti iš puotos iki vidurnakčio, kitaip praras savo kilmingą žavesį (turbūt neverta pasakoti, kaip dėl panašių draudimų sureaguotų jaunoji „pozityvioji“ karta)? „Pasakose vizija visada priklauso nuo draudimo. Pasiekti svaiginančius, kolosalius dalykus galime tik tada, kai susilaikome nuo kokios nors smulkmenos. Visi galią įgavę nesuvaldomi sukūriai priklauso nuo vieno uždrausto dalyko. Nesuvokiama laimė remiasi nesuvokiama sąlyga: atidaroma dėžė ir po pasaulį pasklinda blogis; pamirštamas žodis, ir sugriūva miestai; uždegama lempa, ir meilė prapuola; nuskinama gėlė, ir žmonių likimai nulemti; suvalgomas obuolys, ir Dievo viltis išnyksta“ (G. K. Čestertonas).

Tolerantiškasis XXI amžius jau rado būdą, kaip elgtis su tokiais netolerantiškais kūriniais – iš diktatoriško XX a. pasiskolino cenzūrą. Todėl jau ir kai kuriuose Lietuvos vaikų darželiuose buvo bandyta „pagerinti“ liaudies pasakas taip, kad jose gyventų ne karalius su karaliene, bet du neaiškios lyties karaliai – „karalius ir karalius“, kurie „nežalotų, nedarytų spaudimo“ dėl savo lytiškumo neapsisprendusiems mažamečiams. (Kur veda tokios švietimo programos, spręskite patys: naujausios apklausos rodo, kad daugiau nei pusė 18–24 metų Didžiosios Britanijos jaunimo savęs nebelaiko išimtinai heteroseksualais.) Cenzūruojamos ir mėgstamos mūsų vaikystės knygos. „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“ – prieš 130 metų rašytoje knygoje žodžis negras taisomas į juodaodis. Nesvarbu, kad Markas Tvenas rašė anuometinėmis sąvokomis, nesvarbu, kad savo kūriniu rašytojas priešinasi vergovei, skelbia juodaodžių ir baltaodžių lygybę, nesvarbu, kad Afrikoje ir šiandien yra dvi oficialios valstybės su „rasistiniais“ pavadinimais Nigerija ir Nigeris, kurių kažkodėl niekas nereikalauja pakeisti dėl neva pažeistų žmogaus, vaiko teisių…

Mano senelis, tėčio tėvas, yra pasakojęs, kad iki Antrojo pasaulinio karo („iki ateinant rusams“) Lietuvos kaimuose ir net miesteliuose žmonės nerakindavo durų – nebuvo vagių. Sykį pagautas vagis atvykėlis buvo vežiojamas po miestelį ir rodomas kaip koks išskirtinis egzempliorius. Panašiai buvo rodytas ir sulaikytas komunistas. Nors laikai buvo labai sunkūs – Pirmasis pasaulinis karas, po šimtmečių okupacijos atkurta valstybė buvo dar ilgai puolama pasienio priešų, vėliau – Vilniaus okupacija, nors buvo daug skurdo, vargo ir elgetų, tačiau senelis neprisiminė, kad būtų buvę vaikų namų. Daugiavaikės šeimos (tuomet buvo madinga turėti po penkis–septynis vaikus) net ir alkdamos priglausdavo ir užaugindavo našlaičius giminaičius, sušelpdavo ir našlaičius žydus. Tokiomis sunkiomis sąlygomis niekas nekėlė klausimo dėl vaikų teisių, mokykloje vaikus buvo leidžiama drausminti liniuote per pirštus, namuose „dirželis“ buvo įprasta auklėjimo priemonė, tačiau prasigėrę tėvai neskandino savo vaikų šuliniuose, o motinos nemėtė naujagimių į šiukšlynus. Kodėl dabar, kai duonos tikrai netrūksta ir elgetauti nebereikia, kai taip sureikšminamos vaikų teisės, vis dar perpildyti vaikų namai, nors apie 10 % Lietuvos šeimų yra nevaisingos ir, kaip skelbiama, labai nori turėti vaikų? Kiek vaikų užaugino tos paradinės kovotojos už vaikų teises, kiek priglaudė našlaičių iš vaikų namų?

Šiuo metu bene garsiausias pasaulyje dvasinis ir politinis lyderis Dalai Lama XIV viešai pasakojo, jog nuo pat ankstyvos vaikystės buvo auklėjamas pažeidžiant visas dabartines vaiko teises: pagal labai griežtą regulą, jo mokytojas šalia nuolat laikydavo auksinį rimbelį – drausminimo priemonę. Ir taip daugybę amžių buvo auginami visi keturiolika Dalai Lamų, faktiškųjų Tibeto karalių, kuriuos tibetiečiai laiko nuolat atgimstančia, dėl jų besiaukojančia dievybe!

Ar šiandien kovodami už besaikes vaikų teises ir pamiršdami draudimus bei pareigas kartais nepainiojame formos su turiniu? Ar vaikui išties svarbiau išsiaiškinti savo psichologinę lytį (sunku patikėti, bet kai kurios šalys yra pasitvirtinusios net keliolika žmogaus lyčių, o JAV prezidento administracijayra išleidusi gaires valstybinėms mokykloms, pagal kurias mokytojai privalo vaiką laikyti tos lyties, kurios jis sakosi esąs, privalo leisti jam naudotis priešingos lyties tualetu, jei jis laiko save translyčiu, ir – jei vaikas prašo – privalo jo įsivaizduojamą lytinę tapatybę slėpti nuo tėvų) nei susivokti, kas apskritai yra ta žemiška būtis, kokie jos vertybiniai, orientaciniai atskaitos taškai, kokia egzistencinė prasmė?

JAV laikoma viena labiausiai pažengusių kalbant apie žmogaus lytinį apsisprendimą, taigi – ir vaiko teisių prasme, tačiau vis dažniau pasitaikantys vaikų išsišaudymai mokyklose, paskutinės tragiškos žudynės Orlando gėjų klube (dalis amerikiečių žiniasklaidos spėja, kad žudikas pats buvo latentinis gėjus) kelia esminį klausimą: ar šios perdėtos vaiko teisės neveda priešinga linkme – į vidinį žmogaus chaosą ir dar didesnę agresiją? Iš praėjusio amžiaus jau žinome, kaip glaudžiai kraštutinumai susiję vienas su kitu, kaip perdėtą libertalizmą ar anarchiją greit keičia diktatūra, smurtas, paminantys ne tik elementariausias žmogaus teises, bet ir daugiatūkstantines gyvybes.

,,Miškai“