Jolanta Miškinytė: Kviečiu netylėti – jei patyrėte institucinį smurtą ar buvote jo mokomas, paliudykite

Jolanta Miškinytė: Kviečiu netylėti – jei patyrėte institucinį smurtą ar buvote jo mokomas, paliudykite Draugai, tikiuosi, dabar jūs jau suprantate, kodėl aš ištisus penkerius metus „turistavau“ po nesvetingas Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemos pievas ir užkaborius, tarsi neturėdama ką veikti.

Tai buvo slogūs metai, mačiau tiek skausmo, tiek sulaužytų gyvenimų ir tuščių akių, tokio kafkinio absurdo, girdėjau tiek beviltiškų pagalbos prašymų, patyriau tiek asmeninės ir profesinės bejėgystės, kad ne kartą norėjosi tik po žemėmis sulįsti.

Ir man iš anksto buvo labai gaila Lietuvos šeimų, kurioms šitas pragaras buvo ruošiamas tyliai ir nuosekliai.
Nepaliksiu Norvegijos – ten MŪSŲ vaikai, pamiršti MŪSŲ valstybės. Kol būsiu gyva, tol seksiu jų likimus, kokiais žmonėmis jie išaugs, kiek liks sužaloti prievartinio atskyrimo nuo savo tėvų ir savo genties.

Kai kurie iš jų jau turi gimusius naujus broliukus ir seses, deja, negali augti kartu, nes yra barneverninio „geriausio vaiko intereso“ įkalinti svetimoje valstybėje, pas svetimus žmones.
Tačiau dabar jau užsiimsiu ir kita tema – „bendradarbiavimo“ su Tarnyba reiškiniu. Demokratinės valstybės bei žmogaus teisių požiūriu ten irgi esama įdomių patologijų, slaptybių, keistų konfidencialumų bei komercinių interesų.
Lietuviški globos kursai. Globėja klausia jaunutės, kažin ar kada vaiką ant rankų laikiusios psichologės, ką daryti, kai jos globotinis ištisai prašosi pas mamą; toji padovanojusi jam mobilųjį telefoną ir vis rašo, kad jį myli. Psichologė atsako: vaikas PALAUŽIAMAS per metus.
Taigi, visus, kurie patyrė ne tik neteisingą vaikų paėmimą, bet ir štai tokius „mokymus“, kurie verčiami tylėti, kažką slėpti, kurių vaikai skriaudžiami valstybės globoje ar pas pakaitinius globėjus, prašau parašyti man savo istoriją adresu institucinissmurtas@gmail.com
Nebijokite.

Smurtautojai ar provokatoriai nelaukiami, bus patikrinti, išrišti ir paskelbti, jeigu trukdys.