Raimondas Navickas. Kalėdinės mintys apie vaikų auklėjimą Šakalienės reformos kontekste

Raimondas Navickas. Kalėdinės mintys apie vaikų auklėjimą Šakalienės reformos kontekste Šiemet Šv.Kalėdos nusisekė. Tolokai nuo namų gyvenanti atžala nepagailėjo atostogų dalies, paskutinę minutę nusipirko tokiu metu laiku tradiciškai brangų bilietą, paliko mylimą žmogų darbuotis ir atskrido pas mus tam, kad turėtume galimybę sutikti Kūčių vakarą ir atšvęsti Kalėdas šeimoje, be jokių Skype konferencijų ir distancinių palinkėjimų.

Buvo netikėta ir labai smagu. Šurmuliuodami su seneliais prie šventinio stalo įsileidome į pokalbius apie laikus, kai vieni buvo sveiki, kiti jauni, o treti – maži.

Besidalindami maloniais ir įvairiais prisiminimais apie visokius nuotykius, zbitkas, jų užkardymo priemones, charakterio ugdymo ir vertybių perdavimo jaunosioms kartoms ypatumus, nejučiomis perėjome ir prie rūsčios šakalistinės dabarties konteksto.

Ir tuomet atžala su nuostabos ir siaubo gaidele balse konstatavo elementarią tiesą:

– Tėti, o juk pagal dabartinius įstatymus mane iš jūsų su mama kokius dešimt kartų būtų galėję atimti!

Beliko tik patvirtinti šį netikėtą jauniausios šeimos kartos atradimą:

– Tikrai taip. Dešimt kartų, ne mažiau. Jei tuomet būtų galiojęs Šakalienės-Majausko vaikų atėmimo įstatymas, nūnai turėtum našlaičio su gyvais tėvais statusą ir vaikystę praleidęs valdiškuose vaikų namuose ar pas kokius profesionalius globėjus užkampyje.

Nes mūsų jaunystės gyvenime visko būta – ir mažas butas su daug gyventojų, ir negausus bei nesubalansuotas maistas, ir visokie nesmurtiniai (bet kam tai nūnai įdomu?) vaiko kūno susižalojimai bei mėlynės po treniruočių, ir triukšmingi tėvų barniai su indų daužymu bei aistringu taikymusi, ir vaiko gimtadieniai kieme su atskiru bealkoholiniu stalu vaikams, ir užsispyrusių ožiukų apsilankymai pas vaikus su išdygusių ragiukų laužymu, ir griežtos tėvo bausmės bei rūstūs didaktiniai pamokslai, ir mamos isterikos priepuoliai dėl paaugliškų maištavimų.

Visko buvo. Visą tą Kukuraičio grėsmių vaikui lentelę kryžiukais nuliukais išmarginti būtu galima – tereikėtu kokio entuziastingo neonacio ar neobolševiko su Šakalienės įgaliojimais.

Bet svarbiausia [man] – vaikas niekada nesuabejojo, kad yra mylimas, kad juo yra rūpinamasi, kad visi tėvų veiksmai – net jei jie jam tuomet nepatiko – buvo nukreipti į jo gerovę ir ateitį. Taip pat kaip ir aš niekada dėl to nesuabejojau savo tėvų atžvilgiu.

Todėl prie Kūčių stalo mes su šypsena veiduose ir dėkingumu širdyse primename savo tėvams, kaip jie nepaisydami nepritekliaus ar kokių nors trūkumų mus auklėjo ir mokė būti dorais žmonėmis – ir nejaučiame jokio piktumo ar pagiežos dėl to, ką nūnai visokios nukvakusios isterikės su gilias psichologines problemas išduodančiais diplomais, vadina “smurtu” . prilygindamos mylinčių ir gero savo vaikui linkinčių tėvų griežtumą visokių psichinių ligonių išpuoliams bei narkomanų vykdomiems nusikaltimams.

Todėl mūsų atžala iš kito žemyno galo skuba prie Kūčių stalo, kad galėtų pabūti su tėvais ir seneliais, netaupydama pinigų ir laiko. Nors pagal Šakalienės ir Co logiką ji tėra savo laiku neišgelbėta „tėvų smurto auka“.

Vienžo, pakalbėjome apie tai su atžala. Palinkėjau vaikus auginti taip, kaip tai buvo daroma mūsų šeimoje iš kartos į kartą. Ir spjaut, kad barneverneto metodikos siūlo kitaip.

Nes mūsų tradicinio auklėjimo rezultatai visai neblogi – ir visi tai puikiai matome. O štai kas per vaisiai užaugs iš „Šakalienės paskiepytos nuo tėvų smurto“ vaikų kartos – dar nežinia.

Po tų žodžių kažkaip susigraudinome, apsikabinome ir grįžome prie stalo švęsti toliau.

O tą velnio Šakalienės įstatymą reikia atšaukti ar pakeisti kuo greičiau. Apie tai, kad pačios Šakalienės reikėtu prie Seimo ir teisėkūros neprileisti per 100 km. mažiausiai – net nesakysiu, dėl visiško to akivaizdumo kiekvienam, turinčiam akis kaktoje ir košės galvoje.

#KalėdųStebuklai
#JieMyliJūsųVaikusLabiauNeiJūs
#PraktikosPatvirtintiVaikųAuklėjimoBūdai