Vygantas Malinauskas: „Valstybė negali apsaugoti ir ginti šeimos, jei nežino, kas ji yra“

Malinauskas Vygant  Birželio 28 dieną Seimas pritarė Konstitucijos pataisai, kurioje teigiama, jog šeima kyla iš santuokos, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters apsisprendimu, arba esant giminystės ryšiams. Apie tai, kaip šią pataisą reikėtų suprasti, kam ji reikalinga, ar tai nėra perteklinis reguliavimas, kodėl verta apibrėžti santuoką tik tarp vyro ir moters, kalbamės su teisininku Vygantu Malinausku.Po Seimo pritarimo 38 straipsnio pataisai, kurioje rašoma, kad yra du esminiai pagrindai valstybei žinoti, kas yra šeima – laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (santuoka) ir giminystės ryšiai – viešoje erdvėje kilo didžiulis sąmyšis, pasipylė nuogąstavimų, kad valstybė kišasi į privatų žmonių gyvenimą, nurodinėja, kas yra šeima, išskirdama ir diskriminuodama „į rėmus netelpančius“ žmonių santykius. Kodėl valstybei apskritai yra poreikis apibrėžti, kas yra šeima?

Konstitucinis Teismas 2011 metų nutarime, aiškindamas, kas yra šeima, rėmėsi tik subjektyviais, laisvai interpretuojamais kriterijais. Taip atsirado prielaidos ne tik išplėsti šeimos ribas, kad praktiškai bet kokia bendro gyvenimo forma gali būti laikoma šeima, bet ir nebepaisyti tokių esminių šeimos atsiradimo pagrindų, kaip laisvas vyro ir moters susitarimas bei giminystė. Toks aiškinimas, kai nebelieka aiškių šeimos ribų, atveria kelią tiek manipuliacijoms šeimos sąvoka, tiek įstatymo leidėjui galimybę savavališkai nustatyti šeimos ribas, be asmenų valios ar pakankamo pagrindo juos susieti šeimos teisiniais santykiais ir tokiu būdu kištis į šeimos gyvenimą. Todėl savaime kilo poreikis aiškiai Konstitucijoje nurodyti šeimos pagrindus, kuriais remiantis asmenys galėtų būti laikomi šeima.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad siūlomas Konstitucijos pakeitimas nenustato šeimos sąvokos apibrėžimo. Jis tik nurodo du esminius kriterijus (pagrindus), kuriais remiantis, įvairiuose įstatymuose, teisės aktuose, kai yra tam poreikis, būtų galima apibrėžti, kas yra šeima. To reikia dėl to, nes šeima visavertiškai teisinėje valstybėje funkcionuoti gali tik tuomet, kai yra aiškios ribos – aišku, kur baigiasi visuomenės, o kur prasideda šeimos erdvė. Tokios pačios taisyklės, kurios galioja visuomenei, negali būti taikomos ir šeimos gyvenime. Asmuo, gyvenantis šeimoje, turi teisę ir pareigą prieš visus likusius visuomenės narius prioritetą teikti savo šeimos nariams.

Taip pat neišvengiamai kyla ir tokie praktiniai klausimai, kaip, kada ir kam atsiranda teisė į šeimos turtą, teisė į informaciją apie asmens sveikatą, teisė į paveldėjimą, prievolė vienas kitu rūpintis, vienam kitą išlaikyti, deklaruoti šeimos narių turtą ir panašiai. Atsakyti į šiuos klausimus galima tik tuomet, jei yra aiškūs kriterijai, kuriais asmenis pagrįstai galima laikyti šeima. Tam, kad šeima visuomenėje galėtų normaliai funkcionuoti, turi būti aiški riba, skirianti šeimą nuo likusios visuomenės.

Ar tai nėra perteklinis reguliavimas ir valstybė nesikiša į asmeninį žmonių gyvenimą, norėdama tai apibrėžti? Kam valstybei reikalingas santuokos liudijimas, įrodantis vyro ir moters susitarimą kurti bendrą gyvenimą? Paprastai tariant, kodėl drauge gyvenimą kuriantys, kartu gyvenantys žmonės negali būti laikomi šeima?

Pirmiausia vertėtų nepamiršti, kad yra daugybė įstatymų, kurie apibrėžia šeimą sprendžiant mokesčių, turto, socialinių išmokų klausimus, kitaip tariant, yra daugybė teisės aktų, kuriems reikalingas šeimos apibrėžimas. Paprastas kasdieniškas pavyzdys: šeimos nariui papuolus į avariją ir atsidūrus ligoninėje, kai jūs atvykstate ir norite gauti informaciją apie jo būklę, gydytojai klausia, kas jūs esate, kitaip tariant, kokie ryšiai su ligoniu jus sieja. Jei sakote, kad esate šeimos narys, kažkuo šį savo teiginį turite pagrįsti. Aišku, galite sakyti, kad mes „jaučiame labai artimą emocinį ryšį“. Bet kas gali tokiu vieno asmens teiginiu remdamasis spręsti, ar kitas asmuo gali būti laikomas jo šeimos nariu? Normaliai funkcionuoti šeimai – rūpintis vienam kitu, saugoti savo šeimos gyvenimą nuo valstybės kišimosi – galima tuomet, kai yra aiški riba. O jei ji pasidariusi „išplauta“, ir politikai ją gali kaip nori „stumdyti“, atsiranda galimybė nepaisyti šeimos gyvenimo privatumo bei savavališkai kurti asmenims šeimos narių teises ir pareigas, net ir be jų laisvos valios ar prisiimto aiškaus įsipareigojimo.

Liberalūs Konstitucijos pataisos kritikai prieštaraudami vienam iš siūlomų Konstitucijoje nurodyti šeimos atsiradimo pagrindų – „Šeima yra sukuriama sudarius santuoką“ –  sąmoningai ar nesąmoningai, ignoruoja santuokos esmę. Kas yra santuoka? Jei atsiverti Civilinį kodeksą, matai, kad „santuoka yra vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. Įsivaizduokime situaciją: kartu gyvenantiems vyrui ir moteriai, kurie nėra susitarę sukurti šeimos teisinių santykių dėl kokių nors priežasčių, liberalių pažiūrų piliečiai sako: „Ne, jūs gyvenate kartu, vadinasi, esate šeima, ir jums turi būti taikomos šeimos narių teisės ir pareigos.“ Kas tai yra, jei ne šiurkštus žmogaus laisvių ir teisių pažeidimas bei kišimasis į asmenų privatų gyvenimą? Laisvoje šalyje kartu gyvenantiems vyrams ir moterims, jei tik jie abu to nori, niekas netrukdo susitarti sukurti šeimos santykius ir apie tai pranešti valstybei. Juk valstybė negali pripažinti, gerbti ir saugoti to, ko ji nežino. Tai liečia ne tik asmenų apsisprendimą tapti šeima. Lygiai tokia pati situacija yra tėvystės ir motinystės atveju – tėvystė ir motinystė normaliai gali funkcionuoti tik tuomet, kai faktas, kad gimė vaikas, kažkur yra registruotas (žinomas valstybei). Jeigu nebūtų jokio valstybės registro, kuriame būtų nurodyta, kas yra vaiko tėvai, tai gautųsi ta pati situacija, kaip ir su sugyventiniais – vaikas atsiduria ligoninėje, tėvas atvyksta ir sako, kad nori sužinoti, kaip laikosi jo sūnus, o gydytoja klausia, kas esate, ir iš kur ji gali žinoti, kad vyras, prisistatantis tėvu, sako tiesą?

Tiek šeimos, tiek tėvystės ir motinystės atveju tam, kad iš jų išplaukiančios žmogaus teisės būtų saugomos, valstybė turi žinoti, kad yra šeima, tėtis, mama, jų vaikas. Visur kitur teisėje yra normaliai priimama, jog būtina apie tam tikrus faktus informuoti valstybę, kad ji galėtų saugoti tam tikras teises ir jas ginti. Tačiau Konstitucijos pataisos kritikai šią elementarią tiesą linkę ignoruoti. Jeigu du žmonės paslapčia susitaria sukurti šeimos teisinius santykius, jie negali piktintis, kad gydymo ar bet kokia kita valstybės institucija jų nelaiko šeima. Pirmiausia jie turėtų tą faktą nustatyta tvarka deklaruoti. Kitaip tariant, santuokos institutas nėra „viena iš šeimos sukūrimo formų“. Jis iš esmės funkcionuoja kaip žmonių laisvės ir privatumo apsauga. Nė vienas nėra verčiamas sudaryti santuoką. Tačiau jeigu ji vis dėlto sudaroma, visuomenė ir valstybė privalo gerbti sukurto šeimos gyvenimą ir jos narių prisiimtas teises bei pareigas. Santuokos institutas laisvoje visuomenėje užtikrina, kad ne įstatymų leidėjas nustato, kas yra šeima, bet patys asmenys pasirenka, ar nori būti laikomi šeima, ar ne.

Panagrinėkime kelis konkrečius atvejus, kurie viešoje erdvėje pateikiami, akivaizdu, neįsigilinus į priimtą pataisą. Pavyzdžiui, daugybė žmonių teigia, jog vieniša mama ar vienišas tėtis su vaiku nėra šeima, bet juk vienas iš pagrindų – giminystės ryšys – automatiškai padaro juos šeima.

Taip, Konstitucijos pataisa nurodo du esminius pagrindus, kas yra laikytina šeima – arba turi būti viešas susitarimas, arba giminystės ryšys. Šie pagrindai gali būti taikomi tiek kartu, tiek kiekvienas atskirai. Yra situacijų, kai tėvai išsiskiria ir susituokia antrą kartą. Vaiko tėvai sukuria kitas šeimas ir dar ir susilaukia kitų vaikų su kitais asmenimis. Bet tėvystė ir motinystė, o kartu ir šeimos ryšys juk niekur nedingsta. Siūloma Konstitucijos pataisa nurodo, kad šeima kyla iš tėvystės ir motinystės. Kyla – nereiškia, kad apsiriboja tik santykiu su tėčiu ir mama. Šeimos santykis su broliais ir seserimis, seneliais, dėdėmis ir tetomis taip pat kyla iš tėvystės ir motinystės. Nebūtų tėčio ar mamos, nebūtų nei senelių, nei tetų, nei brolių. Konkrečioje situacijoje gali būti, kad vien tik tėvystės ar motinystės, kaip kriterijaus sprendžiant ką laikyti šeima, nepakanka. Pavyzdžiui, kylant klausimui, kam mokėti socialines išmokas – našlaičio seneliui ar broliui? Tokiu atveju įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitus papildomus kriterijus, kaip, pavyzdžiui, su kuo gyvena, kas išlaiko ir pan. Tačiau šie papildomi šeimos kriterijai, nustatyti dėl socialinių išmokų, nepanaikina ir nepakeičia pirminio kriterijaus – šeimos ryšio kilmės iš tėvystės ar motinystės – tik jį papildo. Konstitucijos pataisos tikslas nėra nustatyti visus įmanomus kriterijus ar pateikti konkretų šeimos apibrėžimą konkrečiai situacijai. Pataisos tikslas yra nustatyti tik pačius esminius kriterijus, kurie neleistų šeimos atskirti nei nuo žmogaus prigimties, nei nuo lyčių papildomumo.

Dėl ko, Jūsų nuomone, vis dėlto kyla didžiausias pasipriešinimas šiai pataisai ir pareiškimai, kad santuokos institutas XXI amžiuje yra nereikalingas, remiantis argumentu, kad vis daugiau porų šiandien gyvena nesusituokusios?

Kitose šalyse, civilizuotose demokratijose, niekam nekyla klausimas, kad šeima atsiranda iš santuokos. Pavyzdžiui, kitose šalyse mūšiai vyksta ne dėl tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos statusą, bet dėl teisės į santuoką. Visi supranta, kad teisinėje valstybėje santuoka yra nepamainomas institutas. Kam įdomu, gali paskaityti Amerikos Aukščiausiojo Teismo nutarimą dėl tos pačios lyties asmenų teisės į santuoką. Šalys šioje byloje nesutarė, ar tos pačios lyties asmenys turi teisę į santuoką, tačiau nė vienai pusei nekilo abejonių, ar santuoka reikalinga. Abiem pusėms šioje byloje buvo akivaizdu, kad santuoka yra esminis pagrindas atsirasti šeimos ryšiui tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų.

O kam, Jūsų nuomone, reikalingas santuokos apribojimas tik tarp vyro ir moters?

Šis apribojimas, kuris yra numatytas šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje, yra svarbus, nes šeimos, kuri, kaip Konstitucija įvardija, yra „visuomenės ir valstybės pagrindas“, viena iš pagrindinių funkcijų yra užtikrinti galimybę vaikams turėti tėtį ir mamą. Kitaip tariant, laisvoje valstybėje nėra draudžiama gyventi dviem vyrams, dviem ar trims moterims kartu ir panašiai, tačiau jie negali duoti to, kas vaikui yra esminis poreikis, – turėti tėtį ir mamą. Ir tai yra normalus, teisingas pagrindas diferencijuoti skirtingas gyvenimo formas. Kitaip tariant, valstybė ypač vertina, saugo bei gerbia vyro ir moters tarpusavio įsipareigojimą – santuokos pagrindu sudarytą bendrą gyvenimą – nes jis ypatingu būdu prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio. Jokios kitos bendro gyvenimo formos to negali atstoti. Tiesa, oponentai sako, kad ne visos poros nori ar gali turėti vaikų. Tas tiesa, tačiau prigimtinis vyro ir moters papildomumas tampa svarbus bevaikei porai, nusprendus įsivaikinti ar tapti globėjais. Bevaikė susituokusių asmenų pora nenustoja savo potencialo suteikti įvaikintam ar priimtam globoti vaikui tėčio ir mamos, vyro ir moters, kurie susiję šeimos ryšiais, patirtį, kuri kiekvienam vaikui yra labai svarbi.

Mūsų Konstitucija tvirtina, kad žmogaus teisės ir pareigos yra prigimtinės – tai reiškia, kad jos kyla ne iš įstatymų leidėjo valios, bet iš žmogaus prigimties. O žmogaus prigimčiai būdingas natūralus skirtingų lyčių tarpusavio papildomumas. Asmenys, kurie bendrai gyvendami gali realizuoti tą prigimtinį vyro ir moters papildomumą, sukuria kitokios kokybės bendrą gyvenimą, nei asmenys, kurie nenori ar negali to lyčių papildomumo realizuoti.

Noriu pabrėžti, kad Konstitucijos nuostata, šalia tėvystės ir motinystės teikti prioritetą bei teisinį šeimos statusą vyro ir moters susitarimui sukurti šeimos teisinius santykius, niekam netrukdo gyventi kartu, vienam kitą mylėti, džiaugtis, dalintis bendro gyvenimo rūpesčiais.

Marija Keršanskienė, Bernardinai.lt, tiesos.lt