Senovinės šventyklos, apleisti miestai, statiniai, kurių paskirtis mums yra nesuprantama arba nežinoma, kartais sukelia net didesnį nuostabos ir susižavėjimo jausmą negu žmonės ir jų poelgiai. Ko vertos vien septynių pasaulio stebuklų mįslės! Suvokimas, kad senovėje žmonės gebėjo kurti tokius objektus, glumina net tuos, kas aktyviai užsiima mokslu.Nuo neatmenamų laikų žmonės pasakoja istorijas apie dingusius miestus ir net žemynus. Pasakojama, kad vienus prarijo jūra, kitus – miškas, o dar kitus – dykumų smėlis. Daug kas yra įsitikinę, kad tai ne šiaip pamokomi pasakojimai, kaip negerai būti pernelyg išdidiems, nedėkingiems ir išpuikusiems, o realūs prisiminimai apie tolimos praeities įvykius. 1925 m. anglas archeologas mėgėjas Alfredas Votkinsas (Alfred Watkins) iškėlė teoriją, kad visi D.Britanijos senovės paminklai (pilkapiai, megalitai, bažnyčios) yra išsidėstę palei tiesias linijas – juostiles (angl. ley lines). A.Votkinsas spėjo, kad tai yra seni prekybos keliai, ėję per visuomeniškai svarbias vietas, laikui bėgant įgijusias kultinės reikšmės. Tačiau daugelis jo pasekėjų nuėjo dar toliau ir juostiles pradėjo vadinti „kosminės galios linijomis“, kuriomis praeina Žemės generuojamos magiškos energijos srautai. Iki šiol taip ir nėra aišku, kodėl senovės monumentai yra tiesiose linijose.
Daugelis senovės statinių mums atrodo keisti ir paslaptingi, nes nesuprantame, kam jie buvo pastatyti. Ar tiesa, kad Gizos piramidės – viso labo laidojimo vietos, pastatytos senovės egiptiečių? Kokius dievus garbino Stounhendžo statytojai? Kas ir kuriam tikslui prieš maždaug 4000 metų pastatė milžinišką požeminį olų ir tunelių labirintą Šiaurės Amerikoje? Tai tik maža dalis klausimų, atsakymus į kuriuos jau šimtus metų bando rasti istorikai, archeologai, fizikai ir tiesiog smalsūs žmonės.
Senovės miestai, nugrimzdę po vandeniu, yra išsibarstę po visą pasaulį. Vieni yra dideliame gylyje ir juos pamatyti galima tik panirus su specialia įranga. Kiti – seklumose, ir atoslūgio metu jų griuvėsiai išlenda iš vandens. Seniausi miestai, žinomi iš archeologinių kasinėjimų, atsirado 4-ajame tūkstantmetyje pr. m.e. Artimuosiuose Rytuose. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad miestai galėjo egzistuoti ir anksčiau. Prieš maždaug 10 tūkst. metų baigėsi paskutinis žemyną kaustęs ledynmetis. Tirpstant kelių metrų ledo sluoksniui, prasidėjo potvyniai, pakilo jūrų lygis ir jos galėjo užtvindyti seniausius miestus.
Puharas. Indijos Puharo miestas (taip pat žinomas kaip Pumpuharas) ant Bengalijos įlankos kranto buvo pastatytas ten, kur kadaise buvo seniausia Čolos valstybės sostinė, V a. pr. m. e. visiškai sugriauta cunamio. 2001 m. netoli Puharo 23 m gylyje nardytojai aptiko didžiulę akmeninę pasagos formos plokštę. Spėjama, kad ji buvo pastatyta 11-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Nejaugi žmonės nuolatos stato miestus, o jūra juos sunaikina? Juk jūrų ir vandenynų dugne slypi šimtai nuskendusių senovinių miestų.
Nuostabioji Atlantida. Senovės Graikijos filosofas Platonas aprašė nuostabią salą, kurią jis vadino Atlantida. Jos gyventojai, jūrų dievo Poseidono ir mirtingos merginos palikuonys, buvo puikūs jūreiviai ir nagingi amatininkai. Tačiau laikui bėgant, jie tapo pernelyg godūs ir šykštūs. Supykę ant jų, dievai sunaikino Atlantidą. Gražioji sala su visais gyventojais amžiams dingo jūros gelmėse.
Nan Madolis. Šalia Ramiajame vandenyne esančios Ponpėjos (Ponapės) salos yra dirbtinis archipelagas (salų grupė) – Nan Madolis. Jį sudaro 92 salelės, sudarytos iš milžiniškų bazalto monolitų ir koralų blokų ir sujungtos kanalais. Nan Madolis buvo sukurtas XII a., o jau XVI a. pradžioje buvo apleistas. Tapę nereikalingi, jo statiniai pradėjo griūti ir grimzti po vandeniu. Dabartiniai Ponpėjos salos gyventojai stengiasi laikytis kuo toliau nuo Nan Madolio. Jie jį vadina dvasių miestu ir tiki, kad pastarosios gali supykti, jeigu bus trukdomos. Matyt, Nan Madolis buvo stambus kulto centras: tyrinėtojams pavyko salelėse aptikti šventovių ir baseinų šventosioms murenoms veisti. Pirmasis europietis, nuodugniai tyrinėjęs ir aprašęs Nan Madolį, buvo lenkų kilmės gamtininkas ir etnografas Janas Kubaris (Jan Kubary). 1874 m., susirinkęs įdomiausius radinius, jis iš salos išplaukė į Vokietiją. Tačiau pakeliui laivas nuskendo ir beveik visi J.Kubario „lobiai“ dingo. Kai kurie vietos gyventojai teigė, kad Nan Madolio dvasios taip nubaudė mokslininką, sudrumstusį jų ramybę. Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonams akvalangininkams salelių pamatuose pavyko aptikti sarkofagų, pagamintų iš grynos platinos. Vienais duomenimis jie buvo tušti, kitais – juose ilsėjosi neįprastai aukštų žmonių kūnai. Jeigu tai tiesa, vadinasi, vietos legendos apie milžinus – Nan Madolio gyventojus, yra ne prasimanymai, o istorinė tikrovė. Įdomus faktas, kad Nan Madolio, iš dalies nugrimzdusio po vandeniu, plotas yra apie 28 kv. km.
Lemūrija. Lemūrija – mistinis nuskendęs žemynas Indijos vandenyne. Pavadinimas yra susijęs su Madagaskare gyvenančių, daugiau niekur nesutinkamų, primatų lemūrų vardu. XIX a. anglų zoologas Filipas Skleiteris (Philip Sclater) iškėlė klausimą, kaip galėjo taip būti, kad lemūrai gyvena Madagaskare, o giminingos rūšys – Afrikoje, Indijoje ir Pietryčių Azijoje. Vienintelis logiškas paaiškinimas, jo nuomone, yra prielaida, kad kadaise visos šios teritorijos buvo vieno žemyno – Lemūrijos – dalis. Tačiau moksliškai pagrįsti šios teorijos kol kas nepavyko.
Miestai, nuskendę Viduržemio jūroje. Viduržemio jūros dugne buvo aptiktos apie 200 senovės gyvenviečių liekanos. Mokslininkai skenavo jūros dugną, naudodamiesi echolokacijos metodu ir sudarė nuskendusių miestų žemėlapius. Kaip ir galima buvo tikėtis, didelė dalis jų yra netoli kranto, tačiau jų istorija mums iki šiol yra nežinoma, kadangi nuodugnių tyrimų atlikta nebuvo.
Dingusių civilizacijų paslaptys – tai visada nepaprastai patraukli tema smalsiems protams. Tačiau kažin ar kada nors pajėgsime prasibrauti pro praėjusių amžių klodus, pažvelgti į praeitį ir sužinoti, kaip iš tiesų gyveno išsivystę senovės miestai ir šalys.
respublika.lt