Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis Papasakoti šią istoriją paskatino Gedimino kalne 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikų suradimas po 156 metų ir jų iškilmingas palaidojimas. Kiek okupantas slėpė, bet vis vien nepaslėpė. Atsivėręs kalnas grąžino juos į mūsų atmintį. Amžina garbė didvyriams!

Čia nėra mano prosenelio – sukilimo aktyvaus dalyvio Mykolo Naujoko. Jo gyvenimo istoriją prikelti iš užmaršties padeda fragmentiški prisiminimai. Tikroji jo pavardė Pranciškus Kučinskas. Jis buvo nuo Raseinių, išsilavinęs, užsienyje baigęs mokslus, gydytojas. Jo draugas buvo sukilėlių vadas, kunigas Antanas Mackevičius. Šio rašinio herojus visaip padėdavo Mackevičiui, net už jį pamokslus sakydavęs. Archyve radau vienos tikinčiosios pasakojimą, kad į bažnyčią atsnešdavęs butelį vaistų, sutaisytų iš įvairių žolelių žmonėms gydyti.

Sukilimui pralaimėjus, prosenelis buvo baudėjų sugautas. Jį per kaimus varėsi keli rusų kareiviai. Vieną naktį kareiviai apsistojo nakvoti pas kaimiečius. Kai kareiviai užmigo, šeimininkė išėjo į lauką, o grįžusi neužsklendė durų. Mano prosenelis tyliai išslinko ir pasileido bėgti. Bet netrukus išgirdęs atjojant kareivius, puolė į netoliese buvusį upelį, atsigulė aukštielninkas, kvėpavo per nendrę. Kareiviai nepastebėjo bėglio ir nušuoliavo toliau. Prosenelis pasiekė pasienį su Prūsija. Vietiniai valstiečiai aprengę moteriškais rūbais padėjo jam pereiti sieną. Išbuvęs emigracijoje virš 20 metų, jis grįžo į Tėvynę. Prosenelis Prūsijoje gyveno pas knygyno savininką. Mirus jo sūnui, gavo jo dokumentus ir grįžo į Lietuvą. Grįžo pakeitęs išvaizdą, užsiauginęs barzdą, pakeitęs pavardę, bet jį vietiniai žmonės atpažindavo ir pasakydavo, kad „tu esu Kučinskas“, žinoma, jis išsigindavo, juk buvo caro valdžia. Buvo gražus, aukštas vyras, vaikščiojo su juoda skrybėle, su knyga po pažastimi. Nusprendė sukurti šeimą, piršosi našlei bajorei Domicelei Vainevičienei, bet ji atmetė jo pasiūlymą, tada jis į žmonas „paėmė“ jos dukrą septyniolikmetę Marijoną Vainevičiūtę. Jiedu susilaukė sūnaus Juozo ir dukros Michalinos, mano senelės. Kučinskas anksti mirė, paliko 10 ir 12 metų vaikus. Tik mirdamas jis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir paprašė jo nevadinti Mykolu Naujoku, nes esąs Pranciškus Kučinskas. Savo paslapties jis ilgai nepatikėjo net žmonai, tik mirdamas atskleidė.

Daug padėjo žmonėms, būdamas knygnešiu, gabeno į Lietuvą spaudą, knygas, švietė, gydė žmones, mokino gimtą kalbą. Jo anūkė, mano mamytė, jo nematė, bet labai jį gerbė, aukštino. Sovietmečiu pasakodavo visiems apie savo senelį, vadino sukilėliu. Prosenelio žmona Marijona Naujokienė dalyvavo Kražių skerdynėse, buvo sužeista, „prie Smetonos“ apdovanota medaliu.

Nors anieji laikai tolsta, užsimirštą, daug istorijų, susijusių su sukilimu, pergyvenimų, sulaužytų likimų, žūčių, mirčių. Tačiau nepamirštama, kad ir tada buvo pasišventusių žmonių, kovojusių už savo Tėvynės laisvę.