Tėvynė mūsų

A.Rusteika: Sukiršinti baudžiauninkus – dvarininko svajonė

Written by Redakcija · 2 min read

Iš kur ir kodėl tai prasidėjo, kur burzgia tas susipriešinimo generatorius? Pilna protinguolių, vis klausia, kam tai naudinga, nes visiems juk aišku, kad tai visiems nenaudinga. Ypatingai faina, kada viešai pliekiasi faina milicininkė su seneliu ir kiti mieli bendratiksliai, bendraversliai ir bendražygiai, tai toks nemokamas reitingėlių spektakliukas dundukams – o gal kas ims ir patikės?Vieni teisingai nurodo tarptautinius užsakovus, matančius krislą artimo aky, bet neatiduodančius savo žudikų, kurių rankos iki alkūnių kruvinos. Tačiau juk jie buvo, yra ir bus, dešimtmečiais tai vyko, tai kodėl toks protrūkis dabar?

Kiti taip pat teisingai įvardina ir didžiojo kaimyno interesus, nors ir nepastebi, jog jie daugiau propagandiniai ir nukreipti į ateitį, kuri ateitų tik po Ukrainos ir Baltarusijos žlugimo, ko artimiausioje tikrovėje nelabai nusimato. O ir NATO šalies dar niekas niekada nėra užpuolęs. Taigi vėl klausimas – kodėl dabar?

Kiekvienas panašus viešasis spektaklis turi ne vieną priežastį ir scenarijų, daugelį dalyvių ir tikslų. Be reikšmingo vidinio intereso rezonansiniai įvykiai valstybėje neprasideda ir tokio masto neįgauna.

Valstybėje, kurioje valstybė mažai kam berūpi, valdžiai visada labiausiai rūpi valdžia. Atsakymas paprastas – praėjusiais metais viskas buvo prezidento rinkimai, dabar viskas yra Seimo rinkimai. Spręsis pagrindinis Visatoje klausimas – kas išliks žiurkių lenktynėse, o kas praras galimybę dar mus visaip paturėti.

Visos sisteminės interesų gaujos ir grupuotės, išdidžiai vadinančios save „tradicinėmis partijomis“, kaip velnias kryžiaus bijo savo piliečių. Taip pat ir naujieji, nugalėjusieji kitus gelbėtojus, gelbėtojai, bebaigiantys įgyvendinti visas pirmtakų svajones, kurių imtis tie nedrįso, ir laidojantys žmonių viltis, jog rinkimuose įmanomi gelbėtojiški pasirinkimai.

Valstybę užvaldžiusioms interesų grupėms vien baisių išorės priešų, nuo kurių valdžia kiekvieną dieną ir naktį mus vis gelbėtų ir gelbėtų, tokiu atsakingu momentu jau nepakanka. Idealus variantas – sukiršinti baudžiauninkus, tegul pliekiasi tarpusavyje iki kraujų ir netrukdo nomenklatūrai dalintis įtakomis.

Remigijus Šimašius – tiesiog dovana, jei jo nebūtų, tokį tektų sugalvoti ir apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus. Ir tema parinkta tinkama, nes dauguma neabejingųjų savo valstybei – patriotai. Supriešinti skirtingus požiūrus, patirtis, vertinimus, tautybes – kas gali būti patogiau?

Riekitės tarpusavyje į sveikatą, brangūs Lietuvos žmonės. Dauguma vienaip ar kitaip prisitaikėt prie sistemos, gavot paskolas, susikūrėt šiokią tokią gerovę ir bijot ją prarasti. Ir esat priklausomi nuo bet kokio išorinio krustelėjimo.

Visi iki vieno – nuo patarnaujančios ponijai žiniasklaidos ir valdininkų armijos iki verslo, išbadėjusių kultūrininkų ir šiaip viskam abejingų dirbk-pirk-mirk. Bet kokia esminė permaina, keičianti sistemą, su kuria geruoju ar bloguoju, bet esi suaugęs, reikštų pavojų tavo ir tavo vaikų egzistavimui.

Trapiu stabilumu suinteresuoti visi. Todėl aršia tarpusavio kova, neatsiejama nuo to neapykanta ir neišvengiamais nusišnekėjimais, o tuo pačiu ir patriotiškumu, visuomeniškumu, pilietiškumu ir rūpinimusi savo valstybe, nusivils ar net ims šlykštėtis tylioji dauguma. Ir jokių čia vieningų antisisteminių frontų, brangieji.

Tas, kuris mušasi, mato tik priešo akis. Užmirškit susitaikymus, griaukite ar atstatinėkite lentas ir paminklus, kovokite su vienas kito ženklais, stovylomis ir akmeniniais simboliais, o ne su mumis. Tapsite publikos pašaipų objektais.

O mes pabūsime teisėjais jūsų byloje, ką ir reikėjo įrodyti. Bus pristeigta visokių taikinimo komisijų ir grupių, deputatai ir naudingi idiotai vienas po kito lips miniose ant bačkų. Bus pasirūpinta, kad viskas tęstųsi kuo ilgiau ir sudėtingiau, atsiras vis naujų praeities nuoskaudų ir priežasčių neapykantai.

Rašalas portaluose liesis laisvai. Tik neatsiras to, kuris pasakytų – nukreipkim ginklus ir protus prieš bendrą priešą. Nes didžiausi priešai sau esame mes patys ir nenoras pamatyti save iš šalies.

Mes savanoriškai dalyvausime jų sugalvotame žaidime ir su džiaugsmu atliksim laukiamus vaidmenis. Laikas prabėgs greitai, nespėsit nė apsidairyti ir vėl keleriems metams pamatysit dėžėse tuos pačius snukius. Ir klausit savęs ir vienas kito – kaip jie ten pateko?

Visas aferas ir turgaus apgavystes supranti tik joms įvykus. Visuomenę valdo primityvūs jausmai, elementarūs instinktai ir dešimt – penkiolika paprastučių sakinių. Sėkmės moksle.

respublika.lt