Tėvynė mūsų

Aida VALINSKIENĖ. Dešimtmečius laukiau, kol prabils jų sąžinė

Written by Biciulystė Siūlo · 4 min read

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Vilniaus universiteto mokslininkai labai simboliniu laiku pranešė žinią, kad pagaliau rasti ir identifikuoti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Mat šiemet minimos A.Ramanausko-Vanago 100-osios gimimo metinės, o Seimas 2018-uosius yra paskelbęs A.Ramanausko-Vanago metais.„Simboliškas sutapimas, bet, matyt, taip turėjo būti. Pagaliau jis bus palaidotas kaip dera“, – „Vakaro žinioms“ vakar sakė A.Ramanausko-Vanago dukra Auksutė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ.

– Žinia, kad rasti ir identifikuoti jūsų tėvelio palaikai, buvo netikėta?

– Nebuvo netikėta. Aš jos labai laukiau, labai vyliausi. Visą tyrimo ir kasinėjimų laiką bendravau su mokslininkais, stebėjau.

Žinoma, galutinė žinia, kad atlikti DNR tyrimai ir viskas sutampa, sukėlė daug emocijų. Tėvelis pagaliau bus palaidotas taip, kaip priklauso, turėsiu jo kapą, turėsiu pašventintą vietą. Tačiau išgyvenau, kad buvo įmestas į duobę, kad buvo kankintas… Viskas praplaukė prieš akis, kaip kokioje kino juostoje, ir skaudžiai skaudžiai palietė mano jausmus.

O žinia labai gera, nes aš tikrai labai ilgai tėvelio palaikų ieškojau. Prieš 10 metų, kai Seime vyko jo 90-metų minėjimas ir man buvo suteikta galimybė kalbėti, iš Seimo tribūnos kreipiausi į politikus ir prašiau valstybės pagalbos paieškose, nes man vienai labai sunku surasti. Po kiek laiko atsirado iniciatyva Seime ir rezoliucija, įpareigojanti tas institucijas, kurios turėtų rūpintis laisvės kovotojų palaikais, ieškoti palaikų. Bet ji ilgai „gulėjo popieriuje“, reikalai pajudėjo tik vėl man pradėjus domėtis, kas yra daroma.

Ačiū Dievui, dabar palaikai surasti. Iš žmonių skambučių, palinkėjimų galiu spręsti, kad tai svarbu ne tik man, bet ir kitiems Lietuvos žmonėms.

– Minėjote, kad daug metų ieškojote tėvelio palaikų pati. Kaip?

– Rinkdavau ir tikrindavau bet kokią žinią – kas kur ką buvo girdėjęs. Važiuodavau į įvairias Lietuvos vietas, jei tik išgirsdavau, kad yra žmogus, kuris gali kažką pasakyti. Vis tikėdavausi, kad gal atsirado kažkoks saugumietis, kuriam prabilo sąžinė, ir jis kažką papasakos. Bet tie rezultatai nebuvo tokie, už kurių būtų galima užsikabinti, informacija nedavė naudos, o kartais net suprasdavau, jog žmogus tiesiog norėjo pasikalbėti.

– Kur iki šiol nešdavote gėles, degdavote žvakutes?

– Labai įvairiai. Laisvės kovų brolių žūties minėjimai, pagerbimo renginiai vyksta visoje Lietuvoje, ir jei tik galiu, būtinai ten važiuoju. Juk ir mano tėvelio dalelė ten yra. Lazdijai, Alytus, Minaičiai, kur įvyko steigiamasis Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio suvažiavimas, kur buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos deklaracija. Degdavau žvakutes jo suėmimo vietoje Kaune, kur dabar yra atminimo ženklas. Iš tiesų, juk visa Lietuva yra vienaip ar kitaip susijusi su jo kova už laisvę.

Kol dar buvo daugiau gyvų žmonių, kurie mano tėvelį pažinojo, iš jų pasakojimų supratau, kad žmonės jį gerbė, mylėjo. Jis buvo tikras kovotojas, idealistas, dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės paaukojęs viską – savo darbą, savo svajones, savo jėgas, savo žinias ir savo gyvybę.

– Kai tėvelis buvo nužudytas, jums buvo devyneri. Koks jis išlikęs jūsų atmintyje?

– Paskutiniais metais mes dažnai būdavome kartu. Jis buvo mano pirmasis mokytojas: supažindino su raidėmis, išmokė skaityti, kiek galėdavo, mano vaikiškų klausimų išklausydavo, su meile atsakydavo, niekada nebuvo paniuręs, visada buvo giedro veido, visada rasdavo gerą žodį. Tokį jį aš ir prisimenu, jo bruožai puikiai įstrigę mano atmintyje. Tą paskutinį pasimatymą – ypatingai baisiomis aplinkybėmis KGB rūmuose – nešioju širdy visą laiką.

– Ar jūs, būdama vaiku, tada supratote jo kovą?

– Aš savo tėvais labai tikėjau, nes visi jų poelgiai buvo labai teisingi. Aš mačiau, kaip tie žmonės, kurie globodavo ir padėdavo, pagarbiai elgėsi su mano tėvais, kaip klausė jų nuomonės. Todėl tas jų gyvenimo būdas, tas vertybių supratimas man giliai įaugo į kraują kartu su oru, kuriuo su jais kvėpavau.

– Ar jau nusprendėte, kur norėtumėte palaidoti tėvelio palaikus?

– Kol kas nenoriu apie tai kalbėti, nes dar laukia pasitarimai, svarstymai. Suprantama, žiūrėsiu ne tik savo interesų. Tėvelis buvo Lietuvos žmogus, tam tikru laiku – svarbiausias žmogus valstybėje. Savo gyvenimą ir gyvybę jis atidavė už Lietuvos valstybę, tad aš negaliu žiūrėti savanaudiškai. Tada jis buvo pavyzdys žmonėms, kurie kovojo už laisvę. Tikiu, kad jo atminimas svarbus ir dabar, todėl nevalia to ignoruoti.

– Pernai viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė pareiškė, kad partizanų vadas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Kilus skandalui R.Vanagaitė viešai pripažino, kad paskelbė melagingus teiginius, ir viešai atsiprašė dėl savo „skubotų ir arogantiškų“ komentarų. O jūs asmeninio jos atsiprašymo sulaukėte?

– Ne, nesulaukiau. Bet pastarųjų įvykių kontekste aš nenoriu kalbėti apie žmones, kurie niekina mūsų didvyrius ir veikia prieš Lietuvą.

***

Svarbus įvykis Lietuvai

A.Ramanausko-Vanago palaikai rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.

„Paklaidos galimybė, kad tai yra ne Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės tėvas, yra 1 iš 10 milijonų“, – sakė Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas.

Nors partizanų vado palaikai buvo iškasti tik birželio 1-ąją ir per mažiau nei savaitę patvirtina, kad tai yra būtent A.Ramanausko-Vanago palaikai, darbas iki šio atradimo užtruko kelis dešimtmečius.

„Tai, kad pavyko surasti ir identifikuoti, įvardinti generolo A.Ramanausko-Vanago palaikus – nepaprastas įvykis ne tik centro darbuotojams, kurie dešimtmečius stengėsi surasti visų partizanų negarbingai užkastus palaikus. Tai yra įvykis, reikšmingas visai Lietuvai ir Lietuvos istorijai“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis teigė, kad tyrimas buvo sunkus.

„Turėjome vienintelį dokumentą – 1957 m. A.Ramanausko mirties įvykdymo aktą, kuriame parašyta, kad kūnas yra atiduotas į žemę – daugiau nieko neturėjome, – pasakojo E.Peikštenis. – Departamento darbuotojas Darius Indrišionis rado kelis dokumentus, kuriuose rašoma, kad du kriminaliniai nusikaltėliai yra užkasti Našlaičių kapinėse. Tai jau mums buvo užsikabinimas, jog ir generolas gali būti užkastas ten.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis pasakojo, kada tyrimo eiga įsivažiavo.

„Mes nuvykome į kapines, įvertinome tyrimų galimybes. Kauburėlių praktiškai jau nesimatė, nes kapinės apleistos nuo 1973 metų, – pasakojo D.Žygelis. – Tyrimus pradėjome po liudininko pasakojimo – Našlaičių kapinių prižiūrėtojas ir duobkasys, jausdamas, kad jo sveikata prastėja, papasakojo apie savo darbą, o pasakojimą tyrėjams perdavė tą istoriją žinojęs žmogus.“

Kol kas Našlaičių kapinėse rasti 27 KGB ir Lukiškių kalėjimuose nužudytų asmenų palaikai. Šiuo metu vyksta identifikavimo darbai. Archeologiniai tyrinėjimai bus tęsiami. Pasak tyrėjų, tose pačiose kapinėse turėtų būti užkasta ir daugiau garsių Lietuvos partizanų palaikų.

respublika.lt