Aida Valinskienė. Tik nustoję meluoti sau ir kitiems pradėsime gyventi geriau

Jakobas Misazydu-mokytojas-  Lietuvai tik atkūrus Nepriklausomybę Vilniuje duris atvėrė Šolomo Aleichemo gimnazija – pirmoji ir iki šiol vienintelė valstybinė žydų mokykla Lietuvoje. Netrukus į šią prestižine greitai tapusią mokyklą ėmė prašytis ir kitų tautybių vaikai. Galbūt jos patrauklumo priežastis – vis dar puoselėjamos tradicinės vertybės, kurias baigiame pamiršti.

Pokalbis su nepaprastu Mokytoju gimnazijos vadovu Miša Jakobu:– Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime. Kitą žmogų reikia gerbti. Bet mes negerbiame žmogaus Lietuvoje. Vien tai, kokios pensijos mokamos tiems, kurie atidavė valstybei 40, 50 savo gyvenimo metų. Šiandien jam liepiama išgyventi už kelis šimtus eurų.

Valstybė mėto pinigus į pelkes, nes nemoka šeimininkauti, nes politikai – „bezdariai“. Jų kalbos daugumai jau nusibodusios, nes jie meluoja. Ką reiškia jų pažadai?

Neseniai nusižudė medikas. Poryt gal nusižudys mokytojas. Ką tada sakys?

O man jie drįsta sakyti, kad tu, direktoriau, per ilgai sėdi šioje vietoje, pasitrauk. Patraukite, pasodinkite į mano vietą kitą. O žinote, ką sako vaikai? Mes iš čia išeisime, nes kito tokio direktoriaus nebus.

Kas yra šiandien mokykla? Į ką pavirto mokykla? Į daržinę, kur kiekviename kampe keikiasi, spjaudosi, kur vaikai nežino, kaip reikia elgtis mokyklos tualete, kur vaikams nesuvokiama, kad atsisėdus valgyti reikia išjungti mobilųjį telefoną.

Į mane žiūri kaip į beprotį tiek vaikai, tiek tėvai, kai aš, mokyklos direktorius, einu į valgyklą budėti ir mokau vaikus kultūringai elgtis prie stalo, ramiai pavalgyti pietus. Vaikų to niekas nemoko namie, todėl jie ir žiūri į mane kaip į beprotį. Net mano kolegos nereikalauja išjungti mobiliųjų. Kodėl? Nes jie bijo vaikų.

Šiuolaikiniai vaikai smarkiai pasikeitė, palyginti su tais, kurie čia atėjo prieš 30 metų. Žinote, ką neseniai man pasakė vienas pyplys, kurio paklausiau, kodėl jis klykia koridoriuje?

Pasiuntė. Ne į akis – draugas papasakojo. Kai išsikviečiau mamą, jos reakcija taip pat buvo netikėta: direktoriau, ko jūs pykstate – jis gi tyliai pasakė.

Jūs neįsivaizduojate, kas vyksta. Mokytojai neteko jokių svertų. Juos „nuleido“ ne tik už grindjuosčių, o į rūsį su vandeniu. Juos gali apšmeižti, paskųsti, primeluoti, ir visi gins ne mokytoją – visi gins „vargšą vaiką“.

Kai aš įrodinėjau, kad Vilniaus žydų gimnazijoje pagrindinė kalba yra lietuvių, kad tai yra vieta, kur rusakalbiai vaikai išmoks kalbėti ir rašyti lietuviškai, ir tai bus jiems labai naudinga ateityje, žinote kaip mane pavadino? Fašistu.

Mamos, išgirdusios koridoriuje, kad griežtai kalbu su vaikais aiškindamas, jog namuose, kieme, gatvėje jie gali kalbėti kokia nori kalba, tačiau mokykloje turi kalbėti lietuviškai, nes mūsų lietuvių kalba – viena gražiausių, viena melodingiausių pasaulio kalbų ir gyvenant Lietuvoje negražu jos nemokėti.

Ką aš blogo padariau, pareikalavęs iš vaikų mokykloje kalbėti lietuviškai? Buvau už tai užsipultas, ir neužstojo nei mokyklos bendruomenė, nei viršininkai. Buvau apipiltas purvu, o nusivalyti ne taip ir lengva.

Daugiau skaitykite ČIA