Alfonsas Vaišvila. Ką norima pasakyti „Bunkerio“ simboliu?

Alfonsas Vaišvila. Ką norima pasakyti „Bunkerio“ simboliu?Lukiškių aikštė – pagrindinė Lietuvos aikštė. Ji pirmiausia – politinė erdvė su išskirtiniu turiniu. Todėl jos sutvarkymo ir Laisvės kovų įamžinimo „memorialo“ projektas, laimėjęs konkursą, ir jį lydintys autorių komentarai apie „pramogų erdves“, „vaikų žaidimus“… daugiau negu nustebino. Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“.

Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“.

Tai gal jie – ne kovotojai, o tik slapukai. Todėl ir pats paminklas skiriamas ne laisvės kovoms, o, bunkeriuose besislapstantiems.

Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai.

Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ja kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių.

Bedvasio paminklo kūrėjams, matyt, buvo sunkų suvokti ir išreikšti ano meto tūkstančių laisvės kovotojų dvasinį pasiryžimą žūti, bet nevergauti, kelti Tėvynės laisvę aukščiau savo asmeninės laimės.

Šis paminklas greičiau yra paminklas ne laisvės kovoms, o paminklas nūdienos žmogui, vengiančiam giliau mąstyti, viską vertinančiam per pramogų, asmeninės naudos pirmumo prizmę ir nesuprantamai žiūrinčiam į kiekvieną, keliantį bendrą interesą aukščiau asmeninio. Jis liudija, kaip sunku peržengti bedugnę, skiriančią save aukojusius pokario laisvės kovotojus nuo šiuolaikinio hedonistinio žmogaus vartotojo, ieškančio ir laisvės kovų pavaizdavime eilinės pramogos.

Vieną tokį beprasmį ir bedvasį meno „šedevrą“ (santechnikos vamzdį) jau turime. Bet jį galima pakęsti, nes jis nieko nesimbolizuoja, tik patį autorių ir beskonybę. O čia turime reikalą su lietuvių tautai ypatingos svarbos idėja. Todėl kyla klausimas, ar ir jos atžvilgiu turime būti lygiai taip pat abejingi, kaip ir ano atžvilgiu?

Tauta, kuri nenori statyti paminklų, kurie skatintų ją mąstyti apie laisvę, kurie neprimintų esantiems ir ateinantiems apie laisvės kainą, jos svarbą, šiuo nenoru galbūt siunčia pasauliui žinią apie užslėptą savo abuojų laisvei.

Šiuo paminklu norima pokario kovojusią lietuvių tautą nužeminti iki besislapstančios. Gal tuo norima ir ateityje kviesti tautą ne gintis, bet slėptis, tik kitokio tipo bunkeriuose, taip pat ir emigracijos prasmę turinčiuose?

Trumpai apie autorių: Alfonsas Vaišvila yra teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius,  habilituotas daktaras.

pozicija.org

KOMENTARAS:

PASAKOJIMAS IŠ ANTRŲ LŪPŲ       2017-11-30 1:57

Visiems, kurie iškreiptais veidais šypsosi dėl to bunkerio laimėjimo noriu papasakoti, kas yra buvę toje aikštėje dar iki bunkerių.
KGB rūmuose buvo kalinami, tardomi, kankinami Lietuvos žmonės. Artimieji galėjo atnešti jiems šiek tiek maisto. Lūkiškių aikštėje buvo nutiesta virvė, kad niekas negalėtų arti prieiti. 6 val. ryto tą virvę trumpam nuleisdavo ir visą naktį išstovėjusi minia su ryšulėliais pasileisdavo bėgti link KGB pastato. Tik pirmieji 50 galėjo perduoti savo ryšulėlius. Visi kiti imdavo laukti kito ryto.

O 19 -tame šimtmetyje kas buvo ten, ar žinote? 17-18-tame amžiuose? Gal naujiena, kad laisvės kovų metu toje aikštėje buvo purvynai ne nuo lietaus, nuo kraujo. Nesvaikit, kad čia padarysite „rekreaciją“, kad senjorai šachmatais žais, vaikučiai ant užpakaliukų nuo kalnelio čiužinės. Per daug ta aikštė sugėrė ašarų ir kraujo,  kad žemės ar net betonai tą nuslėptų, ir kad čia kam nors būtų linksma.
Visų, kurie nors truputį prisideda prie tos aikštės pakeitimo, prašau ne iš tolo ar iš šalies į ją žiūrėti, prašau vieną – kitą  kartą pastovėti tyliai pačioje aikštėje.  Paveldas turi kol kas ne kiekvienam suprantamą savybę – jis pats pateikia geriausią sprendimą ir jokiu būdu neleidžia su juo elgtis kaip nori.