Tėvynė mūsų

Algimantas Rusteika. Laukimas

Written by Redakcija · 1 min read
Algimantas Rusteika. LaukimasYra laukimas. Vienas tada, kai esi laukiamas, kitoks – kada lauki. Tada praeitis susilieja su tuo, kas bus, o tai, kas yra, jau daug kartų buvo.

Tas langas su alijošiumi kampe niekada nebuvo be žmogaus. Šaligatvio plytelės, per kurias tiek kartų žengta stengiantis neužlipti ant tarpų, pasisuka, pasikloja ilgas kiemas už restorano, ir jo gale matau lange tetę.

Jis visada laukdavo. O kai išėjo, pasikeitė paveikslėlis stikle ir matydavau mamą. Kartą buvo atvažiavęs jo brolis – jie labai panašūs – ir kai išvydau jį lange, pasaulis krustelėjo ir sugrįžo. Ir viskas tapo ateitim, kur dabar kažkokia parduotuvė. Ir mane atsimena tik tas langas su liepa.

Ir kodėl vis sapnuoju ir sapnuoju tą tą patį sapną? Vaikštau po didelį, keistai pažįstamą miestą su daugybe parduotuvių ir tramvajų, gražių moterų ir stiprių vyrų, ir krykščiant fontane vaikams karštą dieną pasuku į gatvelę, ir pamatau tą kiemą, ir tą langą su brangiu veidu. Ir visada atsibundu nepriėjęs.

Dabar būsiu vyriausias prie stalo ir reikia galvot, ką pasakysiu. Ir kaip ištarti tą laukimą ir žinojimą, kad susirinksim visi? Kad mūsų vėl bus daug ir šviesa pripildys mūsų kambarius? Kad laikas sugrįš ir viskas bus kaip buvo, ir mes pas vaikus ateisim visada?

Nuvalau rūsyje sudulkėjusius stalus ir tempiu į antrą aukštą. Tiesiam baltą staltiesę, viršum raudoną, tada gėlę su žvakėmis. Vis nepraeinam neapsikabinę, glamonė švelni ir drąsi, ir akys pravertos iki galo. Jau greitai.

Ir štai prie lango, stiklas šaldo kaktą. Sniegas ant medžių, lesykla, netoliese didžiulė upė neša savo tamsius vandenis. Laukimas toks pat, dabar matau tą patį, ką jie matydavo pro langą ir ką matysite jūs. Dabar aš esu laukimas ir greit susitiksiu su visais. Ir viskas bus, kaip buvo.