Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinis

Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinisIr tėvas, grįžtantis iš darbo vėlai ir parnešantis tau iš kiosko palto kišenėj sušildytą, sulipusių „sportinių“ ledinukų tūtelę. Ir motina, su adata ir storais akiniais palinkusi iki išnaktų prie siuvinėjamų „Dailės“ kombinatui megztinių krūvos. Ir bobutė, kurios akyse stribai sušaudė sūnų, skutanti bulves tavo rytdienos pietums ar besimeldžianti prieš miegą virtuvėje, kurios pusę užima jos sena, tamsiai ruda, kaimiško darbo lova, likusi iš atimtos sodybos. Ir palinkęs prie pamokų stalinės lempos šviesos rate kumpanosis, kaip ir tu, vyresnysis brolis, iš kurio niekieno nemokytas išmokai skaityti būdamas penkerių.

Jie niekur neišėjo, nors tu ir vienas. Kai būna sunku, kai nebesupranti, kas darosi ir kaip reikia gyventi, kai išsigąsti galvoti ir norisi pasiduot, kai pasijunti silpnas, bejėgis ir atrodo, kad tamsa yra viskas. Kada melas, netikrumas, apsimetimai ir neviltis atrodo neįveikiami ir tu vienas – jie visada sugrįžta. Gali pamatyti, kartais ir išgirsti, pajunti šalia.

Ir staiga viskas nušvinta, tampa paprasta ir supranti, kur tiesa. Ir pasidarai tvirtas.