Algimantas Rusteika: Mūsų ir jūsų istorija

Nuotrauka: Minfo koliažas

Visa žmonijos istorija įvyko vakar. Mano bobutė, su kuria dažnai naktį pasikalbu, buvo gimusi 1883 metais. Dar atsimenu jos protestantiškus maldynus geltonais nuo senumo lapais, lenkiant lūžtančius kaip ostija, išmargintus gotišku šriftu, kuriuos jos paliepimu įdėjom į karstą.

Iš savo bobutės ji tikrai girdėjo apie baudžiavą ir sukilėlius Biržų girioj, o jos tėtis galėjo papasakot ir apie trečiajį padalinimą, ir apie vis naujus konfederatus ar Napoleono karą. Visas laikas yra čia ir dabar, ir visi mūsų žmonės yra čia ir dabar. Dar ošia medžiai, ant kurių korė sukilėlius.

Dvaro sodybų ir rūmų, palivarkų malūnų ir kumetynų, atstatytų už įsisavintus kryžiuočių palikuonių auksinius, sienos prisimena išdidžių ponių krakmolytų andarokų šiugždesį, kvepalų ir nuodėmės kvapus, ir drąsius linksmuolius bajorus, seimeliuose pragėrusius savo valstybę. 

Mums atrodo, kad jų nebėra ir šalies nebėra, bet jie visi čia, su mumis. Visada pasiryžę parsiduoti.Čia ir motinos, visais laikais ruošę šeimoms pietus, tvarkę savo varganus, numylėtus namelius ir bijoję pasenti, per amžius lingavę kūdikius ir laukę vyrų, kurie nesugrįžo.

Čia ir vėl posėdžiauja Ponų Taryba, vaivados ir kaštelionai, etmonas, maršalka ir sosto įpėdiniai. Ir kokie išdidūs ir garbūs, išmintingi Rašto mokytojai, galingieji patarnautojai, taurininkai ir valdovo arklininkai! Vėl išauš lemtinga diena, kaip ateidavo viskas, ko nelauki po šiuo pilku dangum, vėl mėtysim akmenis ir argi mus ves prie gaivių vandenų? 

Dvaro juokdariai ir raštininkai, ir visi didžiūnai užsirakins duris, uždarys langus, ir slėpsis uolose. Ir kaip jie protingai tarsis ir laužys galvas! Kaip apeiti, apgauti Respublikos Konstituciją, kad baudžiauninkai išliktų prakeiktai nuolankūs? Kaip trūks plyš surasti būdą ir nesilaikyti Konstitucijos, kur kokiame popierėlyje kablelį padėti ar žodelį pridėti, kad tik Respublikos nebereikėtų?
Kad tik nesukliudytų įgyvendinti naujojo dieviško plano, kaip sukurti išdidžią vergų, tinginių, lepūnėlių ir ištvirkėlių nuo visų kalnų šitaip garsiai mylimą, didžią kunigaikštiją, kurios nebeliks. Štai pigūs, galingi lupikautojai ir godūs pajacai, štai nusenę jaunystėj pamokslininkai, kurie niekada neliūdi, rodo sveikus dantis ir žiūri pro šalį.

Išmušė išglebėlių, savanaudžių, aršių fariziejų valanda. Užkapojantys visa kas gyva, kolonijomis perintys bailūs kormoranai, nuo kurių išskyrų išdžiūsta protai ir tikrumas. Apsimestinai besišypsantys parduos viską už vieną malonumo ir nieko neveikimo akimirką.

Visa žmonijos istorija įvyko vakar. Mano bobutė, su kuria dažnai naktį pasikalbu, buvo gimusi 1883 metais. Dar atsimenu jos protestantiškus maldynus geltonais nuo senumo lapais, lenkiant lūžtančius kaip ostija, išmargintus gotišku šriftu, kuriuos jos paliepimu įdėjom į karstą.


Dvaro sodybų ir rūmų, palivarkų malūnų ir kumetynų, atstatytų už įsisavintus kryžiuočių palikuonių auksinius, sienos prisimena išdidžių ponių krakmolytų andarokų šiugždesį, kvepalų ir nuodėmės kvapus, ir drąsius linksmuolius bajorus, seimeliuose pragėrusius savo valstybę.

Mums atrodo, kad jų nebėra ir šalies nebėra, bet jie visi čia, su mumis. Visada pasiryžę parsiduoti.Čia ir motinos, visais laikais ruošę šeimoms pietus, tvarkę savo varganus, numylėtus namelius ir bijoję pasenti, per amžius lingavę kūdikius ir laukę vyrų, kurie nesugrįžo.

Čia ir vėl posėdžiauja Ponų Taryba, vaivados ir kaštelionai, etmonas, maršalka ir sosto įpėdiniai. Ir kokie išdidūs ir garbūs, išmintingi Rašto mokytojai, galingieji patarnautojai, taurininkai ir valdovo arklininkai! Vėl išauš lemtinga diena, kaip ateidavo viskas, ko nelauki po šiuo pilku dangum, vėl mėtysim akmenis ir argi mus ves prie gaivių vandenų?

Dvaro juokdariai ir raštininkai, ir visi didžiūnai užsirakins duris, uždarys langus, ir slėpsis uolose. Ir kaip jie protingai tarsis ir laužys galvas! Kaip apeiti, apgauti Respublikos Konstituciją, kad baudžiauninkai išliktų prakeiktai nuolankūs? Kaip trūks plyš surasti būdą ir nesilaikyti Konstitucijos, kur kokiame popierėlyje kablelį padėti ar žodelį pridėti, kad tik Respublikos nebereikėtų?

Kad tik nesukliudytų įgyvendinti naujojo dieviško plano, kaip sukurti išdidžią vergų, tinginių, lepūnėlių ir ištvirkėlių nuo visų kalnų šitaip garsiai mylimą, didžią kunigaikštiją, kurios nebeliks. Štai pigūs, galingi lupikautojai ir godūs pajacai, štai nusenę jaunystėj pamokslininkai, kurie niekada neliūdi, rodo sveikus dantis ir žiūri pro šalį.

Išmušė išglebėlių, savanaudžių, aršių fariziejų valanda. Užkapojantys visa kas gyva, kolonijomis perintys bailūs kormoranai, nuo kurių išskyrų išdžiūsta protai ir tikrumas. Apsimestinai besišypsantys parduos viską už vieną malonumo ir nieko neveikimo akimirką.


Aušros ir Varpo gadynės, atkūrimai, kraujas ir atgimimai? Ar dainuojančios revoliucijos, kuriomis pasinaudos išropoję iš krūmų apsukruoliai ir naujos šventosios šeimos? Nesiraukykit, čia pats geriausias iš galimų variantų. Ant kitos svarstyklių lėkštutės – subinės skylė ir duobagyvių laimė.

minfo.lt