Algimantas Rusteika. Nebijokite

Algimantas Rusteika. Nebijokite Nepriklausomybė, kur nuo žmonių niekas nepriklauso. Valstybė, kurios svarbiausi sprendimai priimami už jos ribų – lėšų kaulintojų ir įsisavintojų savivaldybė, kurią visą tuoj baigs iškloti trinkelėmis.

Turtingi, ko tik neturim: savo bankų – neturim, išdovanotų strateginių įmonių – neturim, politinių partijų, virtusių grupinių interesų gaujomis, – neturim, valdžios proteguojamų monopolijų sunaikintos viduriniosios klasės ir milijono pabėgusiųjų – neturim. Bet dar įdomūs, turim miškų ir vaikų.

Priešų užgulta šalis, kur sekami visi ir pagal asmens kodą, esant reikalui, atidaromas failas su visais tavo gyvenimo faktais, pinigais, telefono pokalbiais ir laiškais, kur kas savaitę ištraukiamas ir po gatves tampomas vis naujas neįtikėlis išdavikas. Vieną sako, kitą parašo, dar kitą daro. Vėl bijot kalbėt ką galvojat, vėl mes ir jie.

Ir štai, nesveiko maisto išparduotuvė atsidaro – Jamam, išsirinkite! Užeini – ilgiausios lentynos ir beveik vien konservai, o jei šviežienos – tai irgi su konservantais, visų galiojimo laikas – dar 75 metai. Žmonės vaikšto, šiugždina demokratinį celofaną, žiūrinėja sudėtį ir padūsavę perka, kas reklamoj. Dirba viešųjų ryšių kontora LRT, šeriama valstybinių seklių kompromatais, kurios vienintelė misija – neprileisti svetimų prie lovio.

Už mūsų pinigus sukurtas plastmasinis, netikras pasaulis, kur viskas atvirkščiai. Tiesa tampa melu, o melas – teisybe, vieni turi teises be pareigų ir laisvę be atsakomybės ir yra visada teisūs, o kiti privalo jiems pataikauti, neteisieji teisia teisiuosius. O kam nėra argumentų – nutylima, ir to nebelieka. Ir visiems nusispjaut, ko nori dauguma žmonių, ir tai daugumai – taip pat, tegul kiti, mes juodi ir mažiukai.

Jie padarė nuostabų darbą – pagaliau amžiams užtikrino valstybės saugumą. Nes kas gi puls šalį, kurios elitą prireikus galima nebrangiai nusipirkti, visiems paklusniai tylint?

Jau seniai numirę visi tie komjaunimo sekretoriai, tapę ministrais, visos tos direktorės ir šviesybės gestapininkių veidais, orūs ekrano patyčių profesionalai. Nors labai panašūs į gyvus ir beria kaip žirnius naujakalbe, bet akys tuščios. Grupė draugų, netekusi tulpinių pašto stogo.

Jų laikas baigėsi, bet eis iki galo, nes to, kas pastatyta ant baimės ir melo, pabaiga prasideda nuo pirmojo, net mažyčio pralaimėjimo ar nusileidimo, po kurio žmonės nustoja bijoti. Mes turėjom popiežių, kuris atvykęs į kiekvieną šalį atsiklaupęs bučiuodavo jos žemę. Jis pasakė pasauliui: Nebijokite.

Niekas dar neprarasta, ateina jaunimas. Atstatant žuvusiajam atminimo lentą, kurią jie išniekino, seni ir jauni stovėjo šalia kaip vienas. Ir su tokia jėga ir tikėjimu giedamo himno nebuvau girdėjęs jau beveik trisdešimt metų.

Jūs net neįsivaizduojat, kaip jie jūsų bijo. Nebijokite.