Algimantas Rusteika: „Per vėlu klausti, kas kaltas ir ką daryti. Noriu tik suprasti, kas atsitiko“

Algimantas Rusteika: „Per vėlu klausti, kas kaltas ir ką daryti. Noriu tik suprasti, kas atsitiko“Jei įsivaizduočiau esąs Napoleonas, Tutanchamonas ar Jėzus, mane nuvežtų patikrinti. O jei įsivaizduosiu esąs boba, man be jokių operacijų, su visais įžūliai kabančiais organizmo prietaisais pagal Europos teismo nutarimą bemat pakeistų asmens kodą.

Ir galėčiau ramiai vaikštinėti po moterų tulikus, dušus ir pliažus ar registruotis pas ginekologą. O jei kam tai nepatiktų, tai tą patį nuvežtų patikrinti. O nukakęs į laisvesnį pasaulį galiu ir apsiženyti su kokiu nors Antanu ar Bertranu. Grįžčiau su prancūzišku santuokos liudijimu – ir ką man padarysit, gautume šeimos pašalpą – A.Pavilionienė užpirktų Mišias, o R.Dagys tai tiksliai apsiverktų.

Dejuok į sveikatą kaip Lietuvoj blogai – visi pažangūs portalai parašys, o šito – tai ne. Niekas net neatsakys, jei redakcijoms nusiųstum. Nes jei prie ruso sekso nebuvo, tai dabar viskas yra seksas ir laisvę mylinčioms tautoms nebėra daugiau už ką kovoti. Nes jei nedurnas – niekam neįdomu, klikų ir reklamos nedaug, o kaina laisvės pasaulyje – svarbiausia.

Kiekvieną dieną vis naujas išdavikas. Tik baigia drabstyti skrepliais, snargliais ir šūdais vieną nelaimėlį ar durnių – bemat ištraukia kitą. Kasdien reikia ką nors pasmerkti priešų apgultoje laimės ekonomikoje, kurioje visi valstybės objektai buvo privatizuoti už dyką ir iš kurios taikos metu žmonės bėga, kaip nebėgo nuo lagerių, karo ir maro.

Sąmokslo teorijos, pagal kurias visas pasaulio blogis valdomas iš vieno centro pagal slaptą planą – pas mus seniai įgyvendinta valstybinė realybė. Tikra išorinė grėsmė visuotine isterija padaryta įrankiu su neparankiaisiais susidoroti. Keli išrinktiesiems pavojų – vadinasi valstybės priešas ir išdavikas, fas! Facebook‘o Prezidentas negyvu žvilgsniu užleis tūkstančius chunveibinų – skundikų vardan tos.

Baimė kalbėti ir baimė galvoti sugrįžo, brangūs Lietuvos žmonės. Išmanūs šviesoforai širdžių ir protų sankryžose – ir kas išdrįs nepaklusti? Nes išsipildė pranašystė, mes patys save sekam ir kontroliuojam – vartai atidaryti, bet niekas neišeina, ir tik girdėti ėriukų tylėjimas.

Štai besislapstantis žudikas, kurio ieško visa šalies teisėsauga, naktį nutaria su rūbais išsimaudyti, bet užspringsta švendrės lapu, išbrenda iš marių ir skenduolis, apdairiai numetęs žmogžudystės įrankį – pistoletą, iš kurio nebuvo iššauta, su sulaužytais kaulais ir pats save primušęs, gėdingai numiršta ant kranto – taip jam ir reikia! O pagrindinis šalį sukrėtusios bylos liudininkas pasako, kad pasakys ką žino, įvažiuoja keturračiu į balą, atsigula joje ir klusniai prigeria.

Arba štai solidus saugumo tarnybos pulkininkas – svečioje, priešiškoje šalyje nutaria nusimyžti ne tulike, o pro daugiaaukščio viešbučio langą, nes taip kultūringam, visų gerbiamam ir apdovanotam valstybės pareigūnui užsieniuose smagiau. Ir bemyždamas iškrenta žemyn, ranka, kurią tuoj tuoj nutrauks nuo smūgio į kliūtį, dar spėja užsisagstyti klyną, o lavono ekspertizė neranda net šlapimo dėmių ant kelnių. Pats kaltas, ką padarysi.

Ir visa pažangioji tautos dalis ir pilietiškoji žurnalistika tuo aklai, piktai ir aršiai tiki, bijo prasižioti ir vis laukia išgelbėtojo. Tvirtos rankos, kuri tvarką padarys – ir išsirenkam fanatikų, isterikų ir mentų parlamentą. Ir prezidentu garantuotai išsirinksim mentą maniako akimis – šitie viską uždraus, visus nubaus, ir mūsų ir jūsų džiaugsmui galo nebus, nes tvarka bus.

Svarbiausia mieląją policinę valstybę išgelbėti nuo komunistų ir rusų. Jei prieš 10 metų pasikalbėjai su KGB-istu, net to nežinodamas, valstybei grėsmė ir tau šakės. O jei visai valstybės užsienio politikai ar pačiam šventajam saugumui pavadovavo KGB rezervistai – tai čia nieko baisaus, juk demokratija ir balsų dauguma, brangūs draugai!

Ir tie, kurie juos į pareigas skyrė ir balsavo, toliau vaidina „niekatokia“ ir kovoja su rusais – net dūmai rūksta. Vargšė mūsų Prezidentė, per sovietų desantininkų atakas tupėjusi pas kolaborantų Mykolą ir dabar teturinti tik vieną ilgaskvernį švarkelį, pavargusi nuo slaptų pažymų ir kompromatų bylų skaitymo, perka vargšams makaronus, glosto vaikelių galveles ir dalina senutėms maltiečių sriubas.

Tai kas, kad specialiųjų tarnybų apkaltinti ir pagal įstatymiškai draudžiamą, bet vis tiek anonimiškai nutekintą ikiteisminio tyrimo medžiagą viešai apšikti žmonės, po keleto metų mirties pražilę sugrįžta – niekas jų jau nebeatsimena. Jei kas ir pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo, tam bemat būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bendrabutis su durim be rankenų – kas čia ką bepakeis?

Ar tie 141 voras po stiklo gaubtu, ėdantys vienas kitą? Tie tūkstančiai, kur pabėgo, ar kiti tūkstančiai, kurie tyli vakarais, tiki melo dūmų uždanga ir žavisi imitacijų fejerverkais? Tie, kurie užsidarė su savo mylimaisiais ir jaučiasi saugūs, protestuodami virtuvėse? Ar tie prisitaikėliai, kurie kovoja už tai, kuo netiki, nes tai naudinga, ir kurie pirmieji išduos?

Ar kuris būtume tuo patikėję, kai snaigės tyliai leidosi ir buvo šalta, naktimis ėjo garas iš burnos, kai rankose buvo puodelis arbatos ir E.Masytė dainavo Laisvę? Kai giesmė nebuvo uždaryta gerklėje ir nebuvom uždaryti savyje?

Kai Tėvynė nebuvo uždaryta mumyse – dainavom širdimis net be garso ir buvom pasiryžę už tą dainą numirti. Kur buvo tas lūžio taškas, kai viskas ėmė ristis atgal? Kur buvo ta riba, kurią peržengę nebegalim sugrįžti? Per vėlu užduoti klausimus, kas kaltas ir ką daryti. Noriu tik suprasti, kas atsitiko.