Kai iš rūbinės pasigirsta klyksmai, supranti, kad vėl pavasaris. Žmonos ir šiaip visokios moterys, prišlepsėjusios be kelnių prie pritutintos skudurų spintos griūna nuomariu: aš neturiu kuo apsirengti! Kas nežino – patylėt išmintinga, pabandau užpakalį į baltąsias kelnes ir taip pat nustembu – taigi susitraukė! Viskas, nuo pirmadienio mažiau alaus, susijaudinęs atsikemšu skardinę, tas šventas garsas: trakšt pišššš….Šitas pavasaris ne paprastas, o rinkiminis – dažosi ne tik vystančios moterys, bet ir nuvytę vyrai, nes reikia patikti ir, sako, valstybę gelbėsim, kad nenumirtų. Aš tai irgi dažau ir dažau savo antrą golfą – vis tiek rūdys kaip senatvinės dėmės išlenda, baisu ir žmonai pasakyt, kiek dažams, vėl rėks, kad prageriu, nors prageriu tai daugiau. Bet ko nežinai, to ir nėra – Amerikos irgi iki Kolumbo nebuvo.
Kai pagalvoji, tai ir gyvenime, ir „šitoj valstybėj“, kaip sako Maldeikienė, viskas turi būti dažyta! Nutepk šituos kiek nori žaliai, vis tiek raudona prasimuša, prakrapštyk bet kurį konservatorių – atrasi landsbergį, praskutinėk prieš Velykas landsbergį – atrasi komjaunuolį, o po seno komunisto lupena kirba kapitalisto lerva, sukanti mokesčius, ir… ką čia bepakeisi?
Ir tikrai, keisk nekeitęs, ševeliūras perdažyk, į versačius ir kvapnius šilko apatinius vyniok švietimo ministres – vis tiek išeina padėvalkės pardavėja… nors tu ką… Tai štai kas išeina, kai dažai ant seno seno nenuskutęs! Na, bet ir tai praeis, ir viskas praeis, ir mes praeisim, ir vėl, kada viskas bus pasibaigę, prasidės vasara, ir vėl susitiksim prie ežero – kaip visada.
Alus atšaldys delną, skruzdės ropinės nugara ir žmonės vėl spręs pavėsy savo kryžiažodžius, taškysis dar neatimti vaikai ir bubsės kamuolys, ir moteris į klausimą „pirmasis vyras iš šešių raidžių“ rašys „Kęstas“, sušlamės laikraštis – vėl ten kažkur karas, ai, einam nusimaudyti, po to paskambinsim Erdvilei dėl vakaro ir užsakysim staliuką. Ir kaip ten su ta valstybe, kuri miršta?
Mums tik atrodo, kad valstybės miršta švilpiant bomboms ir žlegant tankų vikšrams, nužudžius gynėjus ir sugriovus miestus, išprievartavus visas moteris ir užspardžius vyrus. Štai žmogus po sunkios darbo dienos atsisėda prie ežero vienas su taure vyno. Žiūri į vandenis, nebepyksta, nieko negalvoja, tik klykauja žuvėdros. Ir valstybė tyliai miršta jo širdyje.
