Pamenat, kaip laukėm, kad mus pripažintų ar bent išgirstų? Kaip per naktis dainavom už Lietuvą? Kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, ir kokia šviesa buvo akyse, ir visi buvom broliai?
O kaip pavargę užmigdavom sugrįžę namo ar budėjime vieni, bet buvom visi kaip vienas? Kai galėjom galvas padėti ir nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo tankų griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne?Ir kaip mums atrodė žema ir niekinga, kada didžiosios tautos ir valstybės tylėjo, galvojo, svarstė savo naudą ir nuostolius? Ir bijojo, kad joms ko neatsitiktų ir pelnas nesumažėtų, ir kokie islandai atrodė drąsūs ir laisvi – su jais mes buvom šeima! Ar pagalvojom, kad patys tokie galim nebebūti?
Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti. Ir nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti arba nemylėti.
Dabar katalonai nori to paties, ko norėjom. Ir visi didieji kovotojai už idėją, Nepriklausomybės Seneliai ir kiti labai dvasingi signatarai tyli? Visa žiniasklaida tyli, tarsi nieko nevyktų? Portalai jau vadina katalonus separatistais, kaip ir Donbaso marionetes!
Suprantu, politikai gali patylėti, taip kartais laikinai jiems reikia, kad pajustų iš kur vėjas papūs ir myždami negautų gurkšnio.
Bet žiniasklaida juk yra nevalstybinė, laisva, kiek tai įmanoma. Bent jau dalis jos tikrai nėra valdoma politikų, nuolat juos kritikuoja. Nejaugi ir ji ko nors bijo? Nejaugi ir redaktoriai svarsto, kas čia dabar jiems naudingiau? O gal jau tikrai mums ant visko nusispjaut? Nejaugi visi mes tokie?
Vergų tauta. Prakeikta vergų tauta. Visi iki vieno – vergai.
tiesos.lt