Algis Krupavičius. Klastojant aukštojo mokslo reformą: universitetai ir 2019 m. valstybės biudžetas

Algis Krupavičius. Klastojant aukštojo mokslo reformą: universitetai ir 2019 m. valstybės biudžetasŠiais pastebėjimais tęsiu prof. Šarūno Liekio svarstymus apie aukštojo mokslo reformos klystkelius. Bet tik vienu aspektu: pinigai ir aukštojo mokslo reforma.

Sunku būtų ginčytis, kad premjero ir švietimo ir mokslo ministrės žodyne apie aukštąjį mokslą bene svarbiausias žodis yra „reforma“.

Tačiau bet kokių pertvarkų alfa ir omega yra tinkamai parinktas jų laikas ir pakankamas finansavimas. Kitaip liksi sėdėti prie suskilusios geldos.

Tačiau kaip bebūtų apgailėtina, bet aukštojo mokslo reformų architektai, panašu, elementariai šių dalykų nesuvokia.

Taip, mes Lietuvoje labai norime kokybiškų aukštojo mokslo studijų ir konkurencingų tarptautiniu mastu universitetų. Tačiau, kad taip atsitiktų, reikia mažų mažiausiai, kad dėstytojai ir studentai tam būtų motyvuoti. Kaip banaliai beskambėtų, bet adekvatus universitetų finansavimas yra būtina sąlyga čia.

Europos universitetų asociacijos duomenys skelbia, kad nuo prieškrizinių 2008-ųjų iki 2017 metų imtinai Lietuvos universitetų finansavimas absoliučiais skaičiais sumažėjo daugiau nei penktadaliu. O jei įskaičiuosime infliacijos poveikį, tai valstybės finansavimo mažėjimas jiems siekia per 33 proc., t. y. jis smuko per dešimtmetį net trečdaliu.

Taip pat yra tiesa, kad tuo pat metu krito studentų skaičius. Įvairiai skaičiuojant apie 40 proc. Bet jei universitetų finansavimas būtų pastaraisiais metais sugrįžęs į prieškrizinį lygį, tai studijų krepšelis dėl sumažėjusio studentų skaičiaus Lietuvoje būtų maždaug vienodo dydžio kaip Estijoje.

Deja, taip neatsitiko. Ir toliau nuo Estijos gerokai atsiliekame. Lietuviškojo studento finansavimas vis dar siekia apie 40 proc. estiškojo.

Dar daugiau, žvelgiant atgal galima būtų manyti, kad kokiais 2008-aisiais universitetai išgyveno „aukso amžių“. Gaila tik, kad universitetai tuomet to nesuprato… O ir objektyviai to „aukso amžiaus“, deja, nebuvo.

Vis dėlto sugrįžkime į dabartį. Kaip atrodo universitetų finansavimo dinamika pastaraisiais metais? Kas jiems siūloma 2019-aisiais?

Atskaitos tašku tebūnie 2016 metai, kai savo kadenciją baigė A. Butkevičiaus socialdemokratų vyriausybė.

Nors ji didelių komplimentų aukštojo mokslo finansavimo srityje nenusipelno, bet trylikai valstybinių universitetų, neskaitant Lietuvos karo akademijos (ji yra specialios paskirties aukštoji mokykla, tad į šiuos skaičiavimus nebus įtraukta) 2016-aisiais buvo skirta iš valstybės biudžeto kiek per 177 mln. eurų.

Nors valstiečiai ir žalieji Seimo rinkimuose garsiai skelbė, kad švietimas bendrai ir aukštasis mokslas konkrečiai yra jų prioritetas, bet pirminiame valstybės biudžeto projekte 2017-iesiems universitetų finansavimui pasiūlė arti 147 mln. eurų.

Aišku, kad tokio biudžeto „architektai“ tuomet buvo dar šviežia ir nauja ŠMM vadovybė. Tačiau tada galimą skandalą tarp naujų valdančiųjų retorikos švietimo ir mokslo srityje užgesino Seimo dauguma.

Sveikas protas ten laimėjo ir nors 2017-ųjų valstybės išlaidos universitetams palyginus su ankstesniais metais vos ne vos sumažėjo – iki 176,9 mln. eurų, – bet iš esmės paliko status quo arba tebesitęsianti universitetams finansinio bado dieta.

2018-iesiems pasiūlytas pirminis valstybės biudžeto projektas universitetams buvo šiek tiek dosnesnis nei prieš metus. Jis jau siekė „net“ 150,2 mln. eurų. Tačiau čia svarbus yra kontekstas. Nuo 2017 m. pradžios tiek Skvernelio vyriausybė, tiek Petrauskienės ŠMM trimitavo apie „didžiąsias“ universitetų reformas: jungimus, kokybes ir taip toliau.

Net buvo pradėta kalbėti apie mistinius 150 ir panašius eurų milijonus, kurie bus skirti išimtinai tų reformų finansavimui. Viskas pasibaigė tuo, kad universitetams 2018-iesiems buvo skirta 181,2 mln. eurų.

Kadangi 2017 metais vidutinė infliacija Lietuvoje siekė 3,7 proc., tai jei 2018 m. valstybės biudžeto asignavimus perskaičiuotume su infliacijos poveikiu, tai realus universitetų finansavimas siektų 174,5 mln. arba būtų kiek daugiau nei dviem milijonais eurų mažesnis nei 2017-aisiais.

O dabar apie ateitį. Šių metų liepos pabaigoje ŠMM sudėliojo pirminį universitetų finansavimo projektą 2019-iesiems. Kaip atrodo tas, finansų ministro žodžiais tariant, „reforminis“ ir orientuotas į strateginius tikslus biudžetas universitetams?

Pirma reakcija į jį, kad jis tikrai neįkvepiantis ir neperteklinis.

Nors finansų ministras neparašė tokio raštelio kaip kultūros įstaigoms apie tai, ką ir kur mažinti, bet visiems universitetams kartu valstybės išlaidos turėtų mažėti nuo 181,2 iki 173,2 mln. eurų arba kiek daugiau nei 8 milijonais.

Apčiuopiama suma. Maždaug kaip Klaipėdos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asignavimai iš valstybės kartu sudėjus.

Atskirų universitetų finansinės netektys 2019-iesiems nebūtų vienodos, bet gana skaudžios. Kauno technologijos universitetui minus 1,8 mln., Vilniaus Gedimino technikos – nei daug, nei mažai – minus 1,5 mln., Lietuvos sveikatos mokslų universitetui beveik 1,2 mln. mažiau, Vilniaus universitetui – 1,1 mln., o plačiausiai reformuojamiems Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio kartu –minus 0,7 mln. eurų ir, beje, lygiai tiek pat mažiau ir Lietuvos dailės akademijai.

Ir visa tai aukštojo mokslo „reformų“ fanfarų fone. Nors aukščiausioji ministerija tikriausiai pasakys – „tai ištraukta iš konteksto“.

Ir ką čia bepridursi, nes pridurti nėra ką. Bet viltis myli durnių, o durnius – viltį.

Ciniškai. Taip. Nesakysiu, iš ko tokio cinizmo mokomės… Bet gal trečius metus iš eilės ŠMM finansines fantazijas apie tai, kaip be pinigų reformuoti lietuvišką aukštąjį mokslą, bent kiek pataisys Seimas.

Gal, bet nesu itin tikras.