Andrius Švarplys. Vėlinių pamintijimai

Andrius Švarplys. Vėlinių pamintijimai Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie! Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Apsaugok Viešpatie, mus nuo puikybės, išmokyk mus nusižeminimo…

Kaip kvaila, žmogus pučiasi nuo valdžios, populiarumo ir turtų troškimo, o štai čia pat šalia medžiai, kaip gyvas įrodymas, nusimetę savo brangiausią turtą – lapus – stovi prieš Tave pliki, visko netekę, ir tik todėl gyvi – iš Tavo malonės.

„Ir aš kaip medis/šalia šito tako/stoviu nusiminęs/vėl tavęs netekęs“…

Metafizinis kvailys ir išmintingas medis. Būties hierarchija: neišmokęs tarnauti, negalėsi valdyti.

…nusišypsok mums, Viešpatie! Bent truputį, bent šiandieną..