Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, nutarta pradėti, kaip spėta, kalne palaidotų likusių egzekucijų aukų palaikų paiešką. Iki 2019 m. rugpjūčio archeologai atkasė palaikus 20 asmenų, sumestų į 14 duobių, apipiltų kalkėmis, kai kurie surištomis rankomis, veidais žemyn, po tris, po du ir po vieną duobėje.1863 m. sausio 22 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, kuriuo siekta atkurti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Po kelių dienų Lietuvos provincijų komitetas pakvietė prie sukilimo prisidėti buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojus. Vasario mėnesį sukurta Laikinoji Lietuvos ir Baltarusijos provincijų vyriausybė ėmėsi aktyviai rengti sukilimą. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė įvairių luomų atstovai – bajorai, valstiečiai, miestiečiai ir dvasininkai. Lietuvoje ir Baltarusijoje susiformavę sukilėlių būriai jau vasario mėnesį stojo į kovą su Rusijos kariuomene. 1863 m. pavasarį prie sukilimo prisijungęs Generalinio štabo karininkas Zigmantas Sierakauskas pabandė sukurti reguliariąją sukilėlių kariuomenę ir išplėsti sukilimą už Lietuvos ribų. Tačiau po 1863 m. gegužės 7–9 d. netoli Biržų pralaimėto mūšio, po kurio ir pats sužeistas Z. Sierakauskas buvo suimtas, sukilėliai kariavo tik partizaninį karą.

Gegužės–rugsėjo mėnesiais sukilimas pasiekė savo didžiausią aktyvumą. Po to stiprėjant Rusijos kariuomenės puolimui, sukilėlių veiksmai ėmė silpti, nors sukilimo organizacija veikė ir atskiri sukilėlių būriai tęsė kovą iki 1864 m. rudens. Prieš Rusijos imperijos kariuomenę, kuri Lietuvoje turėjo beveik 145 tūkstančius karių, kovojo, skirtingais duomenimis, tik apie 15–30 tūkstančių sukilėlių, iš jų žuvo apie 6 tūkstančius. Sukilimas įgavo didelį mastą, jam numalšinti Rusijos administracija ėmėsi išskirtinių represijų.

1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką organizavimą. „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovo Aleksandro Domeikos, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislavas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose: Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas. Kovoję ir žuvę didvyriai pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją.

Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno (anuomet vadinto Pilies kalnu). Iš visų nubaustųjų Lukiškių aikštėje tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas nerastas. Jis buvo sušaudytas pirmas – 1863 m. birželio 3 d. – ir galbūt palaidotas kitoje tvirtovės dalyje – ant Trijų Kryžių kalno.

Tūkstančiai pasipriešinime dalyvavusių žmonių buvo kalinami Vilniaus tvirtovėje ir uždarytuose vienuolynuose įrengtuose kalėjimuose politiniams kaliniams, tremiami į atokiausias imperijos vietoves katorgos darbams, jų turtas konfiskuojamas. Persekiojimai, tardymai ir viešos egzekucijos vyko visoje sukilimo apimtoje teritorijoje. Jais siekta ne tik nubausti, bet ir įbauginti už savo laisvę kovojusią visuomenę.

Šaltinis: lrv.lt