Brangūs broliai ir seserys tremtiniai. Brangūs tremtinių vaikai ir vaikaičiai! Šiandien susirinkome į tremtinių šventę: pabūti drauge, atgaivinti atmintį ir padėkoti Dievui, kad jis lydėjo tais ilgais ir sunkiais kryžiaus keliais nesvetingame Sibire.
Keturiasdešimt pirmųjų ir pokario tremtys paženklino daugelio mūsų tautiečių gyvenimą kryžiaus ženklu. Už ką šis kryžius? Juk tremtiniai niekam ir niekuo nebuvo nusikaltę; jų vienintelė kaltė: mylėjo tėvų žemę, augino gausias šeimas, tikėjo Dievą ir nesidžiaugė vykdoma prievarta. Kartais klausiama, kodėl Dievas leido šiems žmonėms tiek iškentėti?
Evangelijoje yra pasakojimas, kaip Petras mokė Jėzų, kad jis neturi kalbėti apie savo kryžių ir mirtį. Kryžius netilpo Galilėjos žvejo galvoje, nes kirtosi su visomis jo svajonėmis. Tikriausiai Petras, panašiai kaip daugelis ano meto žydų, Kristaus asmenyje matė savo tautos išvaduotoją iš nekenčiamų engėjų. Romėnai žydams buvo tokie pat priešai, kaip Lietuvos partizanams ir tremtiniams – enkavedistai.
Deja, žmonių planai ne visada sutampa su Dievo planais, nes Jam rūpi žmonių amžinieji dalykai. Bet kuris išsivadavimas iš laikinos priespaudos visai nereiškia, kad po to neateis kita, gal dar didesnė priespauda. Jeigu anuomet pokario metais Lietuvos žmonės bijojo okupacinės valdžios represinių struktūrų, tai šiandien matome, kad skriaudų gali padaryti laisvos Lietuvos pareigūnai, kai jiems pradeda rūpėti ne bendras gėris, bet asmeniniai interesai.
Jėzaus skaudžiai subarė Petrą, pavadindamas jį tiesiog šėtonu, siekiančiu atitraukti jį nuo dangaus Tėvo misijos. Subaręs Petrą dėl neišmintingų jo žodžių, Jėzus toliau kalbėjo apie savęs išsižadėjimą ir kryžiaus slėpinį. Jis kvietė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8,35).
Jūs, tremtiniai ir buvusieji politiniai kaliniai, buvote tie žmonės, kurie okupacijos metais paėmėte savo kryžių ir jį nešėte tiek, kiek Apvaizdos buvo lemta. Jūs turėjote drąsos nenusilenkti Tėvynę niokojančiam okupantui. Deja, anuomet taip pat buvo ne dešimtys, bet tūkstančiai tautiečių, kurie trokšdami išsaugoti savo žemiškąjį gyvenimą, rinkosi ne kalinio ir tremtinio kelią, bet tapdavo pavergėjams tarnaujančiais kolaborantais.
Pseudo istorikai bando pateisinti šitokį elgesį – būk tai ir kolaborantai dirbę Lietuvai, tačiau kolaboravimas visuomet liks išdavyste ir jį ištaisyti gali tik nuoširdi atgailai. Deja, nuoširdžiai atgailai ryžtasi tik nedaugelis, kiti tik džiaugiasi, kad KGB archyvai ilgiems metams yra uždaryti. Tačiau Dievo teisme visi archyvai bus atviri.
Žmonės, stokojantieji sunkių išbandymų patirties ir visą laiką mąstantieji tik apie lengva ir sotų gyvenimą, šiandien gali nesuprasti tikėjimo jėgos, tačiau jūs, tremtiniai, šią patirtį turite.
Nešdami savo gyvenimo kryžių, jūs galėjote atsiremti tik į Dievą. Tremiami į Sibirą jūs neužmiršdavote nusikabinti nuo savo kambario sienos Jėzaus ir Marijos paveikslus. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu buvo ta galinga atrama, kuri teikė stiprybės ir vilties pačiose sunkiausiose sąlygose. Dėl to, gyvendami Sibire ar būdami kalėjime, jūs turėjote daugiau optimizmo ir vilties, nei kai kurie šių dienų nepriklausomos Lietuvos žmonės. Kas iš to, kad jie turi laisvę, o kai kurie – labai daug pinigų, jei nebeturi grynos sąžinės, dvasinės ramybės ir stokoja suvokimo apie dangaus Tėvo namus, kurie jie taip pat yra laukiami.
Nešdami tremties kryžių, jūs rėmėtės ne tik į Dievą, bet ir į savo šeimą. Šeima krikščioniui yra didelė Dievo dovana ir ją reikia labai branginti. Šiandien šeimai yra iškilęs pavojus, nes daugelis politikų nesuvokia nei kas yra šeima, nei kad ją reikia branginti. Santuokiniu ryšiu tarp vyro ir moters sudaromą šeimą bandoma iškeisti į partnerystes ir vienos lyties žmonių sąjungas. Mes, tremtiniai, turime budėti ir neremti tokių politinių jėgų, kurios nesaugo prigimtinės šeimos. Silpninti šeimą reiškia silpninti laisvos Lietuvos pamatus.
Šiandien susirinkome į metinę tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Tai irgi Dievo dovana – pabūti su bendro likimo draugais. Šiandienei Lietuvai yra labai reikalingas jūsų ištikimybės ir meilės Tėvynei liudijimas. Šitas liudijimas yra labai svarbus. Sugebėti išlaikyti viltį, kai aplinkui daug tamsos, buvo svarbu ne tik anuomet, bet ir šiandien. Ir tai įmanoma, kai žmogus atsiremia ne į save, bet į Viešpatį, vedantį mus kartais nelengvais istorijos keliais.
