DVIDEŠIMTIES 1863 metų sukilėlių prieš Rusijos imperiją perlaidojimas Vilniuje – didis istorijos įvykis. Jis didis kūniškai. Pagaliau gavome progą suprasti, kad istorija pirmiausiai yra kūnas, o tik po simbolis ir vertinimai.
Praplyšusi kaip dangaus marška laimė leido suprasti kaip kūnas prisiliečia prie mūsų – prisiliečia ir po 150 metų.TSRS imperijos laikais jau mokyklos suole žinojome apie Zigmą Sierakauską ir Kostą Kalinauską. Jų vardo gatvėmis vaikščiojome, lankėme jose gyvenančius draugus. Pagaliau ir “Minties” leidykla, Sąjūdžio idėjų kalvė, stovėjo Z. Sierakausko gatvėje. Visa tai buvo, kėlė pasididžiavimą, bet… kažko lyg ir trūko. Tai buvo ir mūsų, ir tuo pačiu ne mūsų – komunistų aprobuota.
“Kažkas turi būti kitaip”, – sakydavome.
Žinojome ir kitką: 1963 metais, sukilimo 100-ui pagerbti, Mokslų akademijos vestibiulyje buvo surengta vienos dienos dailininkų paroda. Žinojome ir tai, kad sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus kovų keliais vyko ekspedicijos, prasidedančios tėvo Stanislovo celėje Paberžėje ir pasibaigiančios Kaune, didvyrio egzekucijos vietoje. Bet ir tai buvo “kažkas ne tai”. Sielos, simbolio, o ne kūno paieškos. Net Vinco Mykolaičio Putino “Sukilėliai” buvo ne kūnas, o dvasia.
Ir ūmai – kūnas.
Tokio jaudinančio sąlyčio su istorija, kuri niekada nesibaigia – nes yra įvykusi čia – Lietuva neturėjo progos patirti pusantro šimto metų. Nepaprastai jaudinantis įvykis.