Juokiuosi net pilvą prilaikydamas!
Emanuelis Zingeris, LR Seimo narys, kaip ir buvo viešai pažadėjęs, iškrėtė linksmą žydišką juokelį.
Mūsų politikai, turintys aistrą bučiuoti vis didesnį ir riebesnį užpakalį, kartais sugeba pasitenkinti ir tuo, kad gali lyžtelėti tik taburetę, ant kurios tas garbingas užpakalis sėdėjo.
Šiaip jau, gebėjimas pasitkinti „mažu”: laimėjimu, turtu, atlygiu ir panašiai yra laikoma gera krikščioniška dorybe, būdinga lietuvių tautai. Matomai, tai suprasdamas E.Zingeris pasiekė visai Lietuvai priimtiną kompromisą:Vytautas Landzbergis, kurį minjonai bandė paskelbti Lietuvos Prezidentu atbuline tvarka, o vėliau Lietuvos faktiniu vadovu (idėja aiškiai pasiskolinta iš admirolo Kolčiako, skelbusio save „aukščiausiu valdytoju”) irgi atžagaria tvarka, buvo paskelbtas TIK eiliniu LR parlamento pirmininku.
Jeigu jau laimėjimu laikomas patikslinimas, kad anas ėjo tokias ir tokias pareigas 1991 m.sausio 13 dieną, tai derėtų pridurti, kad ministru pirmininku tais laikais buvo Albertas Šimėnas, krizės metu priėmęs racionalų ir didvyrišką sprendimą: pasislėpti pas Druskininkų kleboną po šluota, kad maskoliai negalėtų jo priversti pasirašyti Lietuvos nepriklausomybę išduodančių sprendimų (analogiškais tikslais Antaniukas Smetona buvo perbridęs upelį į Vokietiją). Manau, Albertą Šimėną reikia paminėti jau vien dėl to, kad jis save laikė pagrindiniu asmeniu reprezentuojančiu valstybę, kurio ne vietoje padėtas parašas visą mūsų nepriklausomybės biznelį galėjo anuliuoti.
O rašant memuarus apie apie Vytautą L., reikia paminėti, kad pastarasis buvo labai gudrus ir sausio šeštą ar septintą dieną inicijavo mūsų „laikinojo pagrindinio įstatymo, t.y. – konstitucijos pakeitimą, pagal kurį buvo leidžiama nugriauti vyriausybę paprasta balsų dauguma parlamente…
Paskui jis išsikvietė tuo metu veikusią ministrę pirmininkę K.Prunskienę į derybų su TSRS delegacijos pasitarimą ir pastaroji buvo iškomandiruota į Maskvą aiškintis su Gorbačiovu, kokį velnią jo vyrukai išdirbinėja Lietuvoje. Tik bėda, nepagalvojo Vytautas L., kad pats sutiko išleisti derybų pas kitos valstybės vadovą, mūsų valstybės vadovę…Kaip ir priguli pagal protokolą. Bet mes užmerksime į tai akis. Tiesiog praignoruosime šitą faktą. Mums kur kas svarbiau, kad šis mūsų valstybės vadovės vizitas į Maskvą sudarė galimybes ją apkaltinti bendradarbiaujant su priešu ir iš mūsų gudraus Profesoriaus kelio patraukti! Laimė, parlamento sprendimas ir konstitucijos pataisos jau buvo iš anksto paruoštos net ir buvusiems komunistams pritariant.
Tik dabar aš suprantu, koks toliaregis ir kiek ėjimų į priekį numatantis buvo mūsų Vytautas! Jūs nepatikėsit, bet jau tada jis žinojo, kad po trisdešimt metų, jo anūkėlis bus jo partijos pirmininku ir skelbs savo senelį Lietuvos Prezidentu, Faktiniu Valstybės Vadovu! Štai, kokiam galui reikėjo palikti Lietuvą be vyriausybės ir ministro pirmininko atsakingiausiu valstybei momentu, štai kodėl reikėjo mirtinai prigąsdinti Šimėną ir nuvaryti jį slėptis: kad atsakingiausiu momentu, Profesorius Vytautas geriau taptų pareigūnu numeris vienas ir septyniasdešimt dviejų lyčių parlamentarai galėtų tai įrašyti į parlamento rezoliuciją! Didmeistris!
Ale va, tas gyvatė Zingeris su savo žydiškais juokeliais sugadino visą Lošimą. Ir liko tik Parlamento pirmininkas…Taip sakant norėjo Emanuelis pabučiuoti į patį minkštos vietos vidurį, bet teko tik taburetės nusėdėtas kraštas.
Jūs, p.Landzbergi, nepykit ant to Zingerio. Aš jums papasakosiu kitą , ne žydišką juokelį, kuris nutiko kitam Zingerio tautiečiui labai senais laikais…
Kai aš mokiausi medicinos ir darbavausi anatomikume ( ten – kur lavonai), mums vadovavo labai senas docentas, dar prie Smetonos studijavęs. Prisiminė jis, kaip jo docentas ( reikalas buvo dar prieš karą), norėdamas pasijuokti iš padlaižių studentų, įkišo pirštą numirėliui į užpakalį, ištraukė, įsikišo sau į burną: atseit, taip bandydamas nustatyti diagnozę. Po to studentams paaiškino, kad tikras politikas, atsiprašau, (kalbos klaida), tikras gydytojas, neturi šlykštėtis jokių dalykų ir pasiteiravo, gal bus norinčių tą nemalonią procedūrą pakartoti? Kol kiti giaukčiojo, atsirado vienas studentas, beje, pavarde Rabinovičius, kuris stropiai atkartojo procedūrą ir net ištrauktą pirštą aplaižė. Reakcija buvo netikėta! Mano docento docentas, kad užriks: „Lauk, kiaule, iš prozektoriumo! Aš visai kitą pirštą į burną kišau, negu nabašnikui į išangę….”
Todėl sakiau ir sakysiu: politikas turi būti ypatingai apdairus. (Atsiprašau, vėl ne tą parašiau.) Daktaras privalo būti itin dėmesingas. (Ne tik nabašnikams, bet ir gyviems pacientams.)
Todėl, gerbiamas Profesoriau, nepykite ant Emanuelio, kad jis ne tą pirštą įkišo ir ne tą aplaižė. Ne tik medicinoje, bet ir politikoje iniciatyviems žmonėms, norintiems įtikti jūsų anūkėliui, dar ne taip gali nutikti.
respublika.lt