Kada gi daugiau kalbėti apie stebuklus, jei ne per simbolinę metų perkirtą? Tuomet, kai, pasak anglų rašytojo Gilberto K. Čestertono, mes džiaugiamės po Kalėdų eglute rastomis kojinėmis, bet pamirštame padėkoti už vertingesnes dovanas – dvi nuostabias kojas.
Regis, XVIII a. mokslininkai stebuklus apibrėžė kaip gamtos dėsnių laužymą. O gal stebuklai – tai aukštesnių dėsnių viršenybė prieš žemiškuosius? Iš įvairiausių šventraščių žinome, kad anapusiniame pasaulyje taip pat yra savi dėsniai, hierarchija ir tvarka.
Kodėl taip stipriai buvo sukrėsta dieviškoji tvarka Adomui atsikandus pažinimo obuolio? Kodėl jo nuopuolio (susidievinimo) nuodėmė turėjo būti atperkama taip skausmingai ir sudėtingai – per Dievo tapimą žmogumi ir Nukryžiavimą?
„Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“, – tvirtina šv. Paulius, pats patyręs neįtikėtiną stebuklą – gyvas būdamas pateko į Dangų ir akimirksniu persikūnijo iš Sauliaus į Paulių.
G. K. Čestertonui „stebuklas reiškia Dievo laisvę“. Matyt, ir žmogaus laisvę – nuo „amžinųjų“ gamtos dėsnių.
Kembridžo profesorius Klaivas Lujis pastebėjo, kad atlikdamas pirmąjį savo stebuklą – vandenį paversdamas vynu – Kristus tiesiog suspaudė laiką, nes vanduo nuolat virsta vynu: „Syvai iš šaknų padedant saulei virsta sultimis, kurios fermentuojasi į vyną.“
Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigė, kad jam tikrasis Dievo buvimo įrodymas yra muzika.
Francis S. Kolinsas, vadovavęs žmogaus genomo (DNR arba gyvybės paveldimumo kodo) atradimui, šį trijų milijardų ženklų tekstą pavadino Dievo kalba.
Čarlzas Darvinas, nematęs didelio skirtumo tarp gyvūno ir žmogaus, vis dėlto negalėjo įsivaizduoti, kad „stebuklinga visata“ ir sąmonė atsirado atsitiktinai.
Šv. Augustinas pačią kūriniją laikė stebuklinga, ir tik pripratimas, pasak jo, užtemdo mumyse stebuklo jausmą.
Ir išties kur ir kaip užprogramuotas tas visuotinis gamtos veržimasis gyventi, žūtbūtinis noras išlikti, tas nesustojamas perpetum mobile – amžinas variklis, kurio niekaip nepajėgia sukurti mūsų sudievintas mokslas? Gležnutis žolės stiebelis prakala betono luitą, paukštis kasmet įveikia tūkstančius kilometrų per vandenyną, stirna iš paskutiniųjų ginasi nuo vilko, kuris į ją įsikabina taip pat dėl beatodairiško siekio gyventi. Mokslininkai tvirtina, kad apleidus šiuolaikinius miestus gamta juos „užimtų“ per šimtmetį.
Jei mes, lietuviai, garsėjame pasaulyje savižudybėmis, vadinasi, esame praradę stebuklo pojūtį, kažkas yra nutrūkę mūsų esminiame būties suvokime.
Sovietų okupacijai priešinęsi partizanai taip pat neretai pasirinkdavo savižudybę, bet miško brolių motyvai iš esmės skiriasi nuo šiandieninių – jie savanoriškai rinkdavosi fizinę mirtį tam, kad liktų laisvi dvasia, kad kankinami neišduotų, kad savo auka išsaugotų kitų gyvybes. Todėl Bažnyčia niekada nėra pasmerkusi jų aukos.
Protestuodami prieš naikinamą savo tautos savastį Tibete masiškai deginasi vienuoliai. Vilniuje viešėjęs tibetiečių dvasinis vadovas Dalai Lama XIV griežtai smerkė abortus („abortai be jokių išlygų yra žudymas“), bet gynė vienuolių savižudybes. Anot Dalai Lamos, viskas priklauso nuo savižudybės motyvų – jei tai daroma mąstant ne apie save, o apie kitą, tavo tikslas kilnus – tai nėra nuodėmė. Dar daugiau – tokios aukos neretai paskatina stebuklus.
Regis, ta pati pabaiga, bet koks skirtingas vertinimas – viena prislegia, kita pakelia (Romo Kalantos auka); vieni – savižudžiai, kiti – didvyriai.
* * *Žmogus savo prigimtimi (gal čia kaltas pažinimo obuolys?) linkęs abejoti stebuklais.
Mozė, vesdamas žydus į pažadėtąją žemę, turėjo veidą slėpti po kauke – nepaisydami visų patirtų stebuklų (JAV mokslininkų atliktas kompiuterinis modeliavimas patvirtino, kad tam tikromis gamtinėmis sąlygomis Raudonoji jūra tikrai galėjo prasiverti) žydai suabejodavo savo pranašu kaskart, kai jo veidas nustodavo švytėti: jiems atrodė, kad Mozė praranda dangiškąjį ryšį.
Prieš penkerius metus į Lietuvą atvežti dokumentiniai filmai liudijo apie stebuklingas tibetiečių vienuolių galias: bilokaciją (susidvejinimą, gebėjimą tuo pačiu metu būti skirtingose vietose), levitaciją (pakilimą į orą) ir telekinezę (daiktų perstūmimą mintimis).
Tokių galių turi ir krikščionys. Šv. Antanas Paduvietis (šv. Pranciškaus mokinys) garsėjo susidvejinimu, gebėjimu suprasti gyvūnus ir puikiu oratoriniu menu. Po 32 metų perlaidojant jo palaikus šv. Antano liežuvis buvo be jokių dūlėjimo žymių (auksaburnio ženklas).
Šv. Juozapas iš Kuvertino vadinamas skraidančiu šventuoju, nes susijaudinęs pakildavo į orą: valandomis kybodavo virš altoriaus, neretai taip sakydavo pamokslus. Lankydamasis pas popiežių bažnyčios skliaute pamatė šv. Marijos paveikslą, pakilo iki jo ir pabučiavo.
Vienuolė Marija Koronel de Agreda biolokacijų metu šimtus kartų lankėsi Centrinėje Amerikoje, kur aiškino indėnams Kristaus mokymą, palikdavo jiems rožinį ir kryžių, nors paprastuoju būdu – laivu – niekada nėra ten nukeliavusi.
Italų šventasis Tėvas Pijus (miręs 1968 m.) mokėjo skaityti žmonių mintis, matė ateitį, vienu metu būdavo keliose vietose, pasižymėjo stebuklingais gydymais ir iš tolo skleidė malonų kvapą, neišnykusį ir po mirties. 1918 m. meldžiantis prieš Nukryžiuotąjį jam atsivėrė stigmos (Kristaus žaizdos), kurios kraujuojančios ir atviros išliko lygiai (!) 50 metų – stebuklingai išnyko prieš pat mirtį. Tą gali paliudyti šimtai tūkstančių, yra ir filmuoti kadrai. Tėvas Pijus taip pat jusdavo nematomus puolimus (jis tai vadino velnio atakomis), po kurių ant kūno likdavo ryškios fizinės žymės: pjūviai, mėlynės.
Garsiajame Kijevo Pečoros vienuolyne ir šiandien iš šventųjų, mirusių prieš šimtmečius, kaukolių sunkiasi kvepianti ir gydanti mira. Mokslininkai negali paaiškinti nei šio reiškinio, nei miros cheminės sudėties.
* * *G. K. Čestertonas taikliai pastebėjo, kad realybėje yra daugiau stebuklų nei pasakose. „Paaiškinti, kodėl kiaušinis virsta viščiuku, mes galime tiek pat, kiek tai, kodėl lokys virsta pasakų princu. Kalbant idealiai, kiaušinis labiau skiriasi nuo viščiuko, negu lokys nuo princo: nė vienas kiaušinis neprimena viščiuko, o kai kurie princai primena lokius.“
Šiandienos kontekste Lietuvos išlikimas taip pat atrodo kaip pasaka.
Kartą (1939 m. rugpjūčio 23 d.) du slibinai nutarė praryti mergelę vardu Lietuva. Kaip tarė, taip padarė. Po to slibinai susipjovė tarpusavy, bet mergelė jau buvo dingusi. Vis dėlto praėjus pusšimčiui metų tą pačią dieną (1987 m. rugpjūčio 23 d.) keli drąsuoliai (prie Adomo Mickevičiaus paminklo) pareiškė einantys vaduoti prapuolusios mergelės. Po metų (1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke) tokių jau buvo šimtai tūkstančių. Dar po metų (1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje) jų jau buvo milijonas. O dar po dvejų metų mergelė buvo atgaivinta: nuo 1991 m. rugpjūčio 23 d. prasidėjo visuotinis Lietuvos pripažinimas. Jis taip pat reiškė ir nenugalimo slibino galą.
Tą pačią dieną (rugpjūčio 23 d.) mirtis, tą pačią – ir prisikėlimas!
Šios pasakos moralas toks: ieškodami geresnio gyvenimo svetur pamirštame esmę – stebuklai visuomet žymi dvasios viršenybę prieš kūną.
